IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Žiemą smarkiai apibarę,
Trankiai ją iš kiemo varėm.
Ji supyko ir išvyko,
Nieko mums nebepaliko.
Lesyklėlę pakabinsiu,
Zylutes prisijaukinsiu.
Bersiu trupinių, kruopyčių,
O gal kartais ir uogyčių...
Peržiemoti joms padėsiu,
Lesinti jų netingėsiu.
Saulė kreipias į žvaigždutę:
„Pasakyki man, sesute,
Ar nebūtų tau smalsu,
Nusileisti prie vaikų,
Aplankyti mūs žemelę,
Ir praleisti ten dienelę?“
Voverytė strykt pastrykt,
Uodegytė švyst pašvyst,
Šast – į drevę nuskubėjo,
Gal manęs nepastebėjo?
Varnos kranksi, varnos pykstas.
Kas gi ten pušyne vyksta?
Varnos renkasi į būrį,
Svarsto, kur pavogti sūrį!..
Rugsėjis laukais atlašnoja,
Gelsvu lapeliu tau pamoja,
Grybų pintinę išbarsto,
Uogas šiluos išžarsto.
Gilė kalbina kaštoną:
„Oi, kaimyne, koks tu storas!
Net prairo švarkas žalias –
Matosi ruda liemenė!”
Šlapią, vėsų spalio rytą
Tėtis žadina šeimyną:
„Na, mielieji, miškas laukia,
Grybų armija mus šaukia!“
