IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Šviesos takeliais saulė ritas,
Paukšteliai džiūgauja: smagu!
Pražydo gėlės, dūzgia bitės...
Pasveikint V A S A R Ą skubu!
Tavo rankų švelnumo ilgiuosi kasdieną,
Tavo šypsnis, kaip saulė sušildo mane.
Tavo balsas man skamba, kaip džiaugsmo varpelis
Nuramina, sutaiko, paguodžia mane.
Kur ne kur
Sniegelis guli.
Bunda Žemė iš miegų.
Stovi medžiai pasiruošę,
Apsirengt žaliu šilku.
Sniegas tirpsta
Pasimato:
Kas akis seniai tau bado:
Pagaliukai, šapaliukai
Ir šunelių ,,niekaliukai“.
Nebemylime gamtos,
Gal pradėkim nuo pradžios!
Sugalvojo Modestukas,
Kad skaniausias čiulpinukas-
Mažas pirštas jo kojytės.
Nėr čia ko, brolau, varžytis!
Oi, koks žaislas nematytas!
Ir visai neapkramtytas!
Jo atkąsti negali, skausmą, net širdy jauti!
Tavo kumštis ir delniukas,
Pats žaviausias barškaliukas!
Kartą buvo du vaikiukai,
Du vaikiukai lepūniukai.
Jie bambėjo ant mamos,
Nes tingėjo nuolatos!
Tuk, tuk, tuk
Kur slepiesi, akmenuk?
Ar į smėlį įsmukai?
Ar į jūrą įkritai?
Greit pagaus tave žuvytė
Ir – atia! Tada ,brolyti....
Pravirko varvekliai,ir sniegas ištižo
Baltoji snieguolė į žemę sugrįžo!
Ant plono stiebelio varpelis suskambo
Ir žiūri gėlytė į saulę.ir dangų.
Kas ten tupi
Toks mažiukas?
Pasišiaušęs, kaip žvirbliukas?
Susigūžęs, kaip ežiukas.
Ogi- Gintas, mūs mažiukas!
Aš ,,kalalaitė’‘. Aš ,,kalalaitė‘‘(karalaitė)
Rugilė skraido tarp gėlių....
Iš kur tokia graži mergaitė?
Gal nusileido iš dausų?
