DEBESIUKAS, VARDU RAINIS
- Laikas keltis, ar girdi? Pavėluosim, – pro miegus išgirdo Debesiukas, vardu Rainis. Iš pradžių nesuprato, kam jo prireikė, nes iki šiol galėdavo miegoti, kiek norėdavo.
Kartais tik gerokai po pietų prasibudindavo, išlįsdavo iš savo Debesijos namų, paslankiodavo pavėjui ir vėl grįždavo namo. Arba sustodavo ten, kur gerai matyti, kaip žemėje vaikai žaidžia slėpynių, ir žiūrėdavo per dieną. Vis norėdavo jiems pasakyti, kur slepiasi draugai, rodydavo į slaptavietę, bet niekas nežiūrėdavo į dangų. Kam rūpės debesys linksmą vasaros dieną, kai netgi saulė žeme ritinėjasi arba žaidžia slėpynių kartu su vaikais.
O šiandien: kelkis, laikas... Gal baisi audra artėja, siaubą keliančios vėtros, ir laikas slėptis kur nors už horizonto?
- Kelkis, kelkis, tu jau didelis ir turi dirbti kartu su mumis, – kalbėjo jam Debesis ir kvietė eiti kartu. Debesiukas, vardu Rainis, išsirangė iš savo lovos kaip katinas iš šilto ir minkšto migio, pasiraivė ir nuplaukė kartu su dideliu debesimi į dirbtuves, kurios stovėjo ant ežero kranto.
- Gana dykinėti, – pasakė jau senyvas Debesis, papurtęs baltus žilus plaukus. – Šiandien darysim lietaus lašus, krausime juos į debesų pintines ir nešiosim lietų.
Debesiukas, vardu Rainis, ėmėsi darbo. Iš vandens suridinėti vandens lašus visai nesunku. Panašiai taip, kaip iš tešlos – apskritus rutuliukus. Tik pridaryti jų reikia labai daug – kad palaistytų kuo didesnius išdžiūvusius plotus. Juk žmonės beveik visoje Lietuvoje lietaus prašo. Ir orų pranašautojai pažadėjo: šiandien po pietų laukiame lietaus...
Pridarė lašų pilnas pintines, prikrovė ir patys pasidžiaugė, kad gerai padirbėta. O tada baltaplaukis Debesis atsisuko į Debesiuką, vardu Rainis, ir sako:
- Tu pirmą kartą laistysi žemę, pasistenk, kad didesniam plotui užtektų... Juk matai, kaip medžiai, žolė, gėlės iš karščio nuleidusios galvas. Atgaivink jas ir pagirdyk...
Užvertė Debesiukui, vardu Rainis, ant nugaros didžiulį lietaus maišą. O sunkumas – lyg akmenų prikrauta. Lietus prispaudė jį, iš aukštybių teko pažemėn nusileisti. Tempė, vilko sunkią lietaus naštą. Įskaudo rakos, pavargo nugara, pritrūko jėgų. Ir išpylė visą lietų ant nedidelio miestelio.
Patvino gatvės, išsiliejo iš krantų upiukas. Balos plėtėsi ir didėjo, kol apsėmė kiemus ir takus.
Debesiukui, vardu Rainis, pasidarė lengva ir malonu. Jis pakilo į aukšybes, sklandė lyg aitvaras, džiaugėsi ir visai neskubėjo skristi namo.
Medalis už musės išgelbėjimą
Gal jūs smerksite mane už tokį poelgį, priekaištausite, sakysite, kad esu kvailas kaip dviračio rėmas, tačiau aš padariau taip, kaip padariau. Man visai nerūpėjo, kas ką sakys. Paprasčiausiai – išgelbėjau musę. Pagailo jos – visiems vasara tik prasideda, o jai galėjo ir pasibaigti.
O buvo taip. Balkone skraidė linksma musė. Viskas jai buvo įdomu: šoko ant sienos, gėlių, tūpė ant grindų, lango, vėl ant sienos. Staiga kažkur pradingo, gal nuskrido tolyn į medžius ir krūmus... Bet ne, po akimirkos vėl ant stalo, sienos, gėlių. Tokia linksmuolė ir vikruolė, tarsi savo gimtadienį švęstų.
Vėl pradingo ir vėl didžiuliu greičiu atskrido prie manęs. Tik šį kartą nebespėjo pasisukti ir trenkėsi į langą. Musių gyvenimo žinovai sako, kad šie vabzdžiai nesupranta, kas yra stiklas, ir jo nemato. Mes irgi galėtume pritarti, nes ne kartą matėme, kaip musė bando išskristi laukan pro kambario langą, bet vis nesėkmingai ropoja juo, blaškosi ir niekaip negali įveikti tos nematomos ribos.
Įsibėgėjo – ir trenkėsi. Net nustebau iš netikėtumo. Apsvaigusi įkrito į kibirą vandens, kuris šilo prieš saulę. Pradžioje ramiai plūduriavo vandens paviršiuje, jokių gyvybės ženklų nerodė. Tačiau po kelių akimirkų smarkiai sumosavo sparnais, paskleisdama nedidelius vandens virpesius.
Ir tegul, - pamaniau, - musių ir taip visur sienos nutūptos... Viena daugiau ar mažiau...Visokius nešvarumus iš šiukšlynų surenka, ligas ant maisto gali atnešti. Pamanykit, musė... Vien ant įšilusios namo sienos šildosi koks šimtas. O ko skraido neatsargiai?
Tačiau labai gražų vasaros pradžios vakarą pagailo musės. Juk jai ši akimirka gali būti paskutinė. Kas, kad musių daug. Juk ji – viena. Ten, ant sienos, - jau kitos musės. Kiekviena iš jų turi savo gyvenimą. Kaip katinas, šermukšnis, kiaulpienė, varna, zylė, netgi mes su jumis.
Dar visa vasara ateityje, dar daug saulės, šilumos, malonumų ir netikėtumų. O mirti nenori niekas. Nei musė, nei uodas, nei skruzdė. Išdykėlis uodas kartais per sprandą gauna už tai, kad savo smailiu šiaudeliu, pradūręs odą, kaip kokteilį siurbia mano kraują. O vargšė musė? Ji tik šėlo ir išdykavo...
Įmerkiau pirštą į vandenį prie musės, toji tvirtai įsikibo. Iškėliau. Skenduolė tuoj pažvalėjo, suskubo nueiti į sausą piršto vietą. Staiga pakilo, kažkaip keistai pasipurtė, tarsi nukratydama paskutinius vandens lašus nuo savęs ir nuskrido. Švari ir išsipraususi.
Tiesa, neparašiau apie medalį. Jeigu kada nors būsiu apdovanotas medaliu už skęstančių musių gelbėjimą, žinokite, už ką jis man skirtas.
