Rasuolei B.

 

Ar matėte kada mėnulį. Pilną, išblyškusį ir labai labai tolimą? Jis toks gražus, bet vienišas ir liūdnas, kad norisi šaukti jam: „Ne, tu ne vienas. Aš čia ir žiūriu į tave“. Jūs gal ir matėt, ir galvojot, o šuneliui mėnulis visai nerūpėjo ir nė karto į ji nežiūrėjo. Kaži, ar žinojo, kad toks daiktas kaip mėnulis iš viso egzistuoja. Nieko keisto, kodėl gi šuneliui galėtų rūpėti kažkokie mėnuliai? 

Šuneliui rūpėjo skanus maistas, minkšta kvapi žolė, pagaliai, ilgi pasivaikščiojimai ir saldus saldus miegas. Bet žinoma, labiausiai jam rūpėjo šeimininkas. Nors koks ten šeimininkas. Šeimininkai būna pikti ir muša šunelius. Todėl šuneliui atrodė, kad jis turi ne šeimininką, o draugą. Patį patį geriausią draugą. Be to, ir jis šuneliui visada sakydavo „Na ką, drauguži?“. 

Šunelio draugas buvo senyvas vyriškis. Jiedu gyveno dviese ir dalinosi plačia minkšta lova. Jie keldavosi kartu, pusryčiaudavo kartu, kartu eidavo pasivaikščioti. Ir net į parduotuvę lėtai lėtai tipendavo abudu.

Šunelio draugas buvo rašytojas, jis kūrė nuostabias pasakas, tiesa, šunelis nelabai suprato, kas tos pasakos ir kuo jos skiriasi nuo gyvenimo, todėl atrodė, kad viską, ką pasakoja draugas yra tiesa. Todėl nors ir mažai ką suprasdavo, klausydavosi labai atidžiai. Juk draugas pasakoja tik apie labai rimtus ir svarbius dalykus. 

– Supranti šuneli, ši pasaka apie mėnulį. Tą gražuolį, kur kybo danguje ir šviečia naktimis.

– Mmm, – cyptelėjo šunelis, patvirtindamas, kad klausosi.

– Tik pagalvok, kybo jis vienas aukštybėse, atrodo toks vienišas ir liūdnas... bet juk toks nėra! Ten gyvena tiek puikių žmonių ir gyvūnėlių, ir pliušinių žaisliukų, ir visų kitų, kurie kam nors kada nors buvo svarbūs. Jie ten nukeliauja, kai jų nebelieka šioje žemėje. Man rodos, ten labai linksma ir smagu. Šėlioja per dienas, maudosi šiltuose spinduliuose ir žaidžia slėpynes. Gal ir mudu vieną dieną ten nukeliausim, šuneliuk, a?

 

Vieną naktį draugas švelniai pažadino šunelį.

– Šuneliuk, žiūrėk pilnas mėnulis. Atsimeni, sekiau tau pasaką apie jį?

Šunelis apsiblaususiomis akimis žiūrėjo pro langą. Dangus buvo juodas juodas, tik aukštai aukštai kabėjo kažkoks šviesulys. Toks tolimas, kaip jį vieną dieną reikės pasiekti? 

 

Dar daug kartų šunelis kėlėsi su draugu, ėjo pasivaikščioti ar pasėdėti šalia namų ant suoliuko. Dar daug nuostabių pasakų išgirdo šunelis. Todėl, kai vieną dieną viso to neliko, jis nesuprato, kad vyksta. 

Draugas kartą išėjo ir negrįžo. Po namus šmirinėjo svetimi. Draugas jo nebeglostė, nemylavo, nedavė skanėstų, tik kažkoks žmogus padėjo dubenėlį košės:

– Ėsk, senuk.

Greitai šunelis atsidūrė naujuose namuose, o nauji šeimininkai, nors ir rūpinosi juo, šunelio meilės nepelnė. Šunelis darėsi vis liūdnesnis ir liūdnesnis, vis dažniau naktimis atsiguldavo ant žemos plačios palangės ir žiūrėdavo pro langą. Kiekvieną kartą, kai pamatydavo mėnulį – kaukdavo iš ilgesio, o kai pamatydavo pilną – šypsodavosi. 

Kai kas sakys, kad šunys nesišypso, tačiau taip sako tik tie, kurie dar nepadarė nė vieno šunelio laimingo. Laimingi šuneliai savo draugams šypsosi. 

Nemeluoju.

 Balamutas yra didžiulis vaiko dydžio žalias padaras. Šiek tiek primena šunį. Tik uodegos neturi, letenų irgi, lot nemoka, jo akys geltonos, o ausys – net trys, todėl gali pasigirti puikia klausa. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas, siejantis jį su šunimis. Ak tiesa, jis dargi labai ištikimas draugas. Tik draugų, deja, nė vieno neturi... todėl niekas gerai ir nežino, kaip jis iš tiesų atrodo ar kad iš viso egzistuoja.

Kurgi gyvena Balamutas? Gal miške? Gal rūsyje? Gal tamsioje palėpėje slepiasi ir naktį nusileidžia gąsdinti suaugusiųjų, kurie nebetiki jokiais stebuklais? Iš tiesų šis keistas padaras gyvena didžiuliame garaže. 

Meluoju. Jis labai retai vaikštinėja po tą didžiulį tamsų pastatą, kartais sugaudžiantį nuo automobilių triukšmo. Jis ištisas dienas tūno nenaudojamoje sargo kamarėlėje. Kaip jis čia atsidūrė ir pats gerai nežino. Vieną dieną jis tiesiog bumbtelėjo ant žemės šalia sargo lovos, nerangiai atsikėlė ir nusprendė, kad tai puikus prieglobstis tokiam puikiam Balamutui kaip jis. Nors buvo lėtas, mąslus nebuvo, jo visiškai nedomino, iš kur jis atsirado, kas jis, ir kiti panašūs sudėtingi klausimai. Jis tiesiog buvo. Ir buvo beveik laimingas. Argi to maža?

 

Bobausis buvo ne grybas. Jeigu jį taip imtum ir pavadintum – labai įsižeistų. Jei paklaustum, ką jis turi bendro su bobo ausimis – irgi labai supyktų. Tiesa, ausis turėjo gana dideles ir jomis didžiavosi, bet kas per daiktas yra bobas, nežinojo, o prisipažinti nė už ką nenorėjo. Buvo išdidus, be to, manė, kad yra labai išsilavinęs. Be abejo, toks išpuikęs Bobausis kažkokios bobos ausimis irgi būti nenorėjo.

Bobausis buvo bastūnas. Netgi svajojo, kad jo vardas toks būtų, bet nežinojo, kaip jį pasikeisti. Jis dvi savaites gyveno po medžiu, prieš tai po daugiabučio laiptais, dar prieš tai kažkokiame baldų sandėlyje, o prie štai... nė pats nebeprisimena. Kaipgi prisiminsi šitiek vietų, jei nė viena namais netapo? 

 

Bobausis klajojo jau tris dienas. Ieškojo vietelės, kurioje galėtų prisiglausti, pailsėti ir vėl leistis į kelią. Kodėl taip daro ir pats gerai nežinojo, tik jautė, kad kažko trokšta, o vienoje vietoje tūnodamas – tikrai nerasi. Kai aptiko tuščią sargo būdelę, nudžiugo, iš pasitenkinimo sučepsėjo du kartus ir glostydamas savo pilvą tarstelėjo:

– Argi ne puiki vieta tokiam puikiam Bobausiui?

– Ne... – iš kažkur pasigirdo silpnas balselis.

– Kas čia? Kas čia? Prisistatyk! Tuoj pat! – supanikavo Bobausis. Retai jis ką nors sutikdavo, o dar rečiau ką nors, kas su juo kalbėdavosi, todėl ne juokais išsigando.

– Balamutas... – vėl prabilo švelnus balselis.

– Kas toks?

– Ba-la-mu-tas.

– Nesu apie tokį girdėjęs. Tai vardas ar pavardė?

– Nežinau...

– O kodėl? Aš tai viską žinau, – Bobausis, pastebėjęs balselio savininko neryžtingumą įsidrąsino, – mano vardas Bobausis, o pavardė... Bastūnas. (Tyliai tyliai mintyse, kad tik tas Balamutas neišgirstų, pagalvojo, kad ne taip ir sunku įgyti naują vardą. Tereikia prisistatyti taip, kaip nori.)

– Malonu susipažinti... 

– Man tai nė kiek, – atrėžė Bobausis, – jei pasirodytum, gal ir būtų. Esu rimtas ir paprastai su nematomais balamutais nesišneku.

– Neįkasi? – baugščiai paklausė Balamutas, nes labai bijojo alkanų žiurkių ir pelių, gyvenančių garaže.

– Neįkasiu.

– Tikrai? Tikraitikraitikraitikraitikrai? Pažadi? – nerangiai lįsdamas iš po lovos suinkštė Balamutas.

– Pažadu, net pridedu savo ranką prie pilvo ir prisiekiu. Žinok, taip darau tik išskirtiniais atvejais. 

 

Bobausis tris kartus apėjo aplink Balamutą. Tada pasistiebė, kad būtų panašaus ūgio ir įtariai pažvelgė į akis. Tiesa, Bobausis buvo toks mažas, kad net pasistiebęs vos siekė Balamuto pečius. Buvo šiek tiek nejauku, bet abu apsimetė, kad nieko nepastebi, vis dėlto lėtai lėtai Balamutas sulenkė kojas. Dabar buvo lygūs.

Taip nepatogiai stovėdami praleido visą vakarą – Bobausis pasistiebęs, o Balamutas šiek tiek pritūpęs. Ir nė vienas nė nesuvirpėjo.  Žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi. Balamutas taip stipriai, kad šypsena siekė net trečiąją jo ausį. Stovėjo ir nebeištarė daugiau nė vieno žodžio. Sako, kad geriausias draugas girdi, net jei nekalbi. Matyt, tiedu vieniši keistuoliai taip ir tapo draugais. Bobausis nebeketino niekur klajoti. Rado, ko ieškojo. O Balamutas net spindėjo iš laimės. Nemeluoju, švietė it kalėdinė girlianda.