Kad būtų patogiau kartas nuo karto nuvažiuoti į turgų ar į kokį Vilnių (jeigu vėl panorėtų tapti dainininke), Šiokiatokia pradėjo galvoti apie nuosavą mašiną.

Nors jai visam gyvenimui buvo atimtas šluotos vairuotojo pažymėjimas (nes kadaise skrido per žemai ir buvo pastebėta paprastų žmonių), automobilį ragana vairuoti mokėjo. Arba bent pati šitaip galvojo:

- Juokų darbas – spaudinėji pedalus ir sukioji vairą!

Beje, jeigu jums įdomu, kodėl vis nepasirodo Šiokiostokios katinas Pelė, tai galiu nuraminti – jis ir toliau rytais išeina į medžioklę, o vakarais sugrįžta. Na, o jeigu neįdomu, tai reiškia esate begėdis (arba begėdė) ir nemylite katinų...

Kad ir kaip ten bebūtų, Šiokiatokia nupėdino iki artimiausio automobilio ir nuvažiavo į autobusų turgų. Bet vėliau supratusi, kad šiek tiek apsiriko, grįžo namo ir nukulniavo iki artimiausio autobuso, vežančio automobilių turgaus link.

Šitiek automobilių vienoje vietoje Šiokiatokia dar nebuvo mačiusi (kažkada matė devyniasdešimt aštuonis, o čia jų buvo šimtas). Įvairiausių spalvų, didesni ir mažesni, labiau burzgiantys ir mažiau, o kai kurie važiuodami išvis neleido nė menkiausio garselio (nes juos reikėdavo stumti rankomis).

Priėjusi prie vieno iš automobilių, Šiokiatokia netrukus sulaukė ir pardavėjo:

- Jums, ponia, ši mašina labai tiktų,- ėmė meiliu balsu kalbėti pardavėjas.

- Man? O kodėl?,- nelabai suprato ragana.

- Na,- pasimetė pardavėjas ir tuoj pat pridūrė,- nes šio automobilio spalva labai dera prie Jūsų... Prie Jūsų asmenybės!

Šiokiatokia nors ir nieko nesuprato, tuojau pat išraudonavo kaip du burokai.

- O raudona automobilio spalva ypač tiks prie Jūsų veido raudonio!

Ragana nebeturėjo kur dėtis ir jau norėjo pasakyti, kad šią mašiną pirks, bet kad atrodytų ne šiaip kokia pirkėja, nenusimananti apie automobilius, paklausė:

- O, sakykite, šita mašina turi vairą?

- Turi,- atsakė pardavėjas ir dar pridėjo,- ir ne bet kokį vairą, o apvalų, kurį galima sukinėti!

- Tai bent automobilis!- šūktelėjo ragana. -O ar važiuojant šitos mašinos ratai sukasi?

- Ponia, sukasi, ir net visi keturi!

- Gerai, perku,- apsidžiaugusi apsisprendė Šiokiatokia ir išsitraukusi iš piniginės premiją, sumokėjo ja pardavėjui.

Tai buvo raudonos spalvos automobilis „Volksvagen Pasat“. Jis buvo truputį dėmėtas (kaip kokia karvė) – įvairiose vietose mašiną puošė rudos dėmės, bet dėl to ragana džiaugėsi dar labiau:

- Oho, atrodys kaip rudeniniais lapais aplipęs!

Tik įsėdusi vidun ragana pastebėjo, jog visų langų stiklai apkamšyti laikraščiais, ir apsidžiaugė dar labiau negu prieš kelias sekundes (žr. aukščiau):

- Tai reiškia, kad galėsiu važiuoti žiemą ir tikrai nesušalsiu!

Užkūrus automobilį „Volksvagen Pasat“, mašinos vidus paskendo dūmuose, todėl Šiokiatokia ant galvos užsidėjo keleivio vietoje rastą dujokaukę ir burgzdama (burzgė, žinoma, ne ragana) išvažiavo iš turgaus. Norėjo ir saugos diržą užsisegti, bet jo neradusi tik tvirčiau susiveržė kelnes laikančią virvę.

Po kiek laiko automobilio salone išsisklaidė dūmai ir ragana galėjo nusiimti dujokaukę. Kad kelelis nedulkėtų, Šiokiatokia norėjo įsijungti radiją, bet kadangi tokio nerado, užtraukė dainą pati, sukurtą automobilio įsigijimo proga.

 

Daina, sukurta automobilio įsigijimo proga

 

Turiu rusvai raudoną aš mašiną,

Jos ratai sukasi, o vairas apvalus!

Praeiviai kosėja nuo dūmų ir pavydi-

Šis pirkinys maniškis esti nuostabus!

 

Pro tarpus nepateks į vidų joks vėjelis,

Nes užkamšyti laikraščiais visi langai!

Ir sustabdyti neišdrįs manęs patrulis,

Nes nelabai žinau, kur randasi stabdžiai...

 

Tik baigė dainuoti Šiokaitokia savo dainą ir iškart prisiminė patarlę „Patrulį mini, patrulis čia“, nes priešais save pamatė policininką, mojuojantį juodai balta lazdele.

Spaudinėdama visus pedalus ir mygtukus, ragana šiaip ne taip pataikė paspausti kažką, kas susijęs su automobilio stabdžiais, ir „Volksvagen Pasat“ sustojo prie pat patrulio. Šis priėjo prie raganos mašinos ir laukė, kol Šiokiatokia pravers langą, bet kadangi pastarasis (kaip ir visi) buvo apkamšytas laikraščiais ir neatsidarė, po kelių dienų laukimo ragana sumanė vietoje neatsidarančio lango atverti atsidarančias dureles.

- Laba diena, pareigūnas Adomaitis. Vairuotojo pažymėjimą parodom,- ištarė patrulis.

- Šaunuoliai,- atsakė jam ragana.

- Nesupratau?

- Sakau, šaunuoliai esate,- bandė paaiškinti policininkui Šiokiatokia,- jeigu vairuotojo pažymėjimą parodote. Bet negi visi turite tik vieną?

- Vairuotojas, ar Tamstai viskas gerai?- raganos sveikata susirūpino pareigūnas Adomaitis.

- Vairuotojas?- nusistebėjo Šiokiatokia.

- O ką, negi koks vadeliotojas?

- Ne, vairuotojas. Bet, spėju, net ir vadeliotojas moka naudoti linksnius...

- Nesupratau?- jau šiek tiek piktai ištarė policininkas.

- Tikrai nesupratote, gal mokykloje ko neišgirdote... ,- toliau pamoką apie linksnių vartojimą dėstė ragana,- Kreipinyje reikia vartoti šauksmininko linksnį, todėl „vairuotojau“, o ne „vairuotojas“.

- Viskas – dokumentus parodom!- piktai šūktelėjo policininkas.

- Galite nerodyti, man visai neįdomu,- mandagiai atsisakė Šiokiatokia.

- Baikit kibti!- pasakė raganai, tarsi kokiai žuviai.

- Kimba žuvys ežere...

- Išlipate iš automobilio!- sušuko patrulis taip piktai, kad net sugriežė dantimis.

- Žinoma, kad išlipu, juk į trobelę automobiliu neįvažiuosiu,- nusistebėjusi pareigūno Adomaičio pasakymu tarė Šiokiatokia.

- Man atsibodo – sakau „lauk“!- mojuodamas rankomis ir šokinėdamas kaip kokia kengūra šūktelėjo policininkas. 

- Gerai gerai, jeigu jau mane išvarote...

Šiokiatokia šiaip ne taip užkūrė savo automobilį ir šis visaip kaip burgzdamas bei dūmindamas nuvažiavo. 

Ragana pro galinio vaizdo veidrodėlį dar būtų pamačiusi, kaip pareigūnas Adomaitis iš įsiūčio daužo policininko lazdele sau per galvą, bet nepamatė, nes mašinoje tokio dalyko kaip veidrodėlis tiesiog nebuvo.

Šiokiatokia grįžo namo, o automobilį pastatė prie pat trobelės, kad kuo mažiau reikėtų vaikščioti.

Po kiek laiko ragana įprato visur kur keliauti tik automobiliu, o tuo tarpu pėdinti savomis kojomis atprato. Net iki šiltnamio, esančio lygiai šeši su puse žingsnio nuo trobelės, Šiokiatokia važiuodavo mašina.

Praėjo beveik metai, o raganos svoris nuo nesinaudojimo savom kojom išaugo iki dviejų šimtų keturiolikos kilogramų (ir dar šiek tiek gramų). Retsykiais trobelėn užsukdavo raganų rekordų knygos sudarytojai ir Šiokiątokią jau norėjo išrinkti sunkiausia ragana, o kartą apsilankė net kiaulių augintojai pasiteirauti, kuo jie turėtų maitinti savo augintines, kad šios taptų tokiom pat nupenėtom kaip Šiokiatokia.

Suprato ragana, kad jos svoris, ženkliai padidėjęs dėl nevaikščiojimo (kitaip sakant, dėl tinginystės) garbės nedaro, ir nusprendė ji savo gyvenimo būdą pakeisti...