Susitiko kartą ponia Labas Rytas ir ponia Labas Vakara Ponia Labas Rytas buvo žvali ir gerai pailsėjusi, ponia Labas Vakaras nuolat trynėsi akis ir vis kažką murmėjo apie miegą ir nakties poilsį. Susitiko ponios ir susidraugavo.Susitikusios panoro ateiti viena pas kitą į svečius, arbatos kartu išgerti.                                                                                                                             

- Kada man aplankyti jus? – paklausė ponia Labas Rytas ponios Labas Vakaras.

- Tada, kai Delčia išgins pulką baltųjų avelių į savo dangiškas valdas, – atsakė ponia Labas Vakaras.

Tada apsidžiaugusi, kad  turės svečių, nuėjo dengti staliuko arbata Ilgai laukė Delčios ponia Labas Rytas, atšąlo vakarienė ant ponios Labas Vakaras stalo. Laukia nesulaukia ponia Labas Rytas turbūt iki šiol...

Melsvųjų pelių sūriai

Labas, labas visiems, kurie tik žino ar bent nutuokia, kur yra melsvųjų pelių nameliai. Kodėl?  Ogi, labai paprasta  –  jei nenutuoki, kur  ir koks daiktas yra ar verta apie jį kalbėti? Juk vis vien nesuprasi,  kur jo ieškoti ir kaip jis atrodo.  O kas juos bent kartą yra matęs, tai žino, kad melsvųjų pelių nameliuose visada esti smagu. Ten  niekada nepamatysi surauktos nosies ar nelaimingų akių. Pelės yra  linksmos. Dar  jos šiek tiek melsvos, o ne kokios pilkos, baltos ar rudos. Melsvos todėl, kad  mėgsta  dėbsoti, užvertusios galvas į apvalius debesis. Tiesa, jau kuris laikas visos yra kiek tartum musę kandusios.

Kažin kaip ten atsitiko, kad joms vis atrodo, kad ne debesys, o apvalūs ir gardutėliai sūriai danguje supasi..Ir nors pačių pelių nameliuose visada  pilna visokiausių gėrybių – grūdų, riešutėlių ir net sausainių, aukštybių sūriai joms neleidžia miegoti ramiai.

Niekaip negali jos tų sūrių  pasiekti  – tai iš to ilgesio ir mėlynuoja. O mėlynuodamos dar akyliau slepia  savo surinktas gėrybes. Kiekviena į savo komodėlę. Komodėles rakina dideliais variniais raktais, kuriuos juosiasi prie liemens.

Laksto pelės  –  raktai dzingsi. Ir ne tik raktai. Visose pakampėse tik krumst, krumst, krumst...Tai melsvosios pelės nuolat graužia savo komodėlių  atsargas. Trupinių  nė viena neišmeta. Sutempia visus  į didelį sidabrinį dubenį ir  po kurio laiko  gamina iš jų  pyragą. Viena, prijuostę pasikaišiusi, tuos trupinius sijoja, kita plaka tešlą, trečia ją kočioja, ketvirta minko, penkta kepa, šešta pyragą iš krosnies traukia, septinta jo karšto laukia ir, plakinį paruošusi, dar karštą rūpestingai tepa. Pyragas visada būna apvalus tartum didelė saga ir  gardžiai kvepiantis tartum tie tolimi padangių sūriai. Kepa darbštuolės  ir murma:

Kepam, vartom kepinėlį

Traukiam, tepam pyragėlį,

Pyragėlis  bus visiems,

Ir mažiems ir dideliems!

Iškepusios pyragą, visos jį kramsnoja, užsigerdamos kvapnia žolynų arbata. Pasisotinusios  iškurna į savo  pievas pamiškėje. Renka grūdus, sėklas, žoleles, o rinkdamos vėl dairosi į dangų ir dūsauja. Ir ką tu toms pelėms padarysi?  Nors ir sočiai pavalgius, sūriai danguje joms atrodo kur kas skanesni. Mokėtų -  pasiektų. Gaila tik kopetėlių iš dangaus joms niekas iki tų sūrių nenuleidžia.

                                  

 

Aukštoje ir purioje baltos grietinėlės pilyje gyveno Cinamono šalies princesė. Ji buvo  miela ir  kvapni tartum ką tik pagamintas šokolado tortas. Princesė valdė visą didelę  saldžiųjų prieskonių karalystę ir turėjo daugybę  padėjėjų bei patarėjų. Ponas Kardamonas rūpinosi šalies valdymu, ponas Gvazdikėlis tvarkė virtuvės reikalus, ponas Imbieras vadovavo šalies kariuomenei, o ponas Džiovinta Apelsino Žievelė rūpinosi pilies tvarka.

Ponai buvo išmintingi, sprendė valstybės reikalus, negailėdami jėgų. Neramino juos tik greta esanti aitriosios Pipirinės šalis. Pipirinės gyventojai nemėgo saldžiųjų tortų ir pyragaičių, cinamono kvapas  juos tiesiog erzino. O jų karalius ištįsėlis Raudonasis Paprika  nė pažvelgti negalėjo į gretimos šalies pilies bokštus. Juk jie buvo iš saldžios grietinėlės!

Be to Pipirinės gyventojai buvo rėksmingi, nuolat laidydavo gerkles ir vos užuosdavo cinamono kvapą, pradėdavo iš visų jėgų kosėti ir čiaudėti. Viskas, kas iš  iš saldžiosios pilies buvo siunčiama, Pipirinėje buvo naikinama arba apibarstoma aitriaisiais pipirais.

Tiesą sakant, nenusileidžiama buvo ir Cinamono šalyje. Jos gyventojai pildavo šokoladą ant riedančių pro šalį Pipirinės pašto karietų ir dar apmėtydavo jas migdolinėmis cukatomis. O tai jau buvo beveik tikras karas. Kažin, ar jis būtų kada pasibaigęs, jei ne vienas keistas įvykis.                Sykį virėjai  nusprendė išvirti keistą patiekalą, kurį pagardino ne tik pipirais, bet ir cinamonu. Patiekalas visiems patiko ir žmonėms tapo nesvarbu, kad  šiame patiekale vieno prieskonio skonis aitrus, o kito saldus. Patiekalas maloniai kuteno gerklę ir džiugino  savo neįprastu skoniu. Visi jį  ragavo, gyrė ir prašė virėjų įdėti dar ir dar.

Na, o abi karalystės? Tai buvo dviejų nesutaikomų kaimynių draugystės pradžia. Juk jei čiaudai nuo pipirų  – tai visai nereiškia, kad grietinėlės desertui nebevalgysi. Vieną dieną Cinamono šalies princesė pasikvietė  Raudonąjį Papriką pietums. Ir nors ištysėlis Raudonasis Paprika manė, kad  Cinamono princesei trūksta tikro ir stipraus skonio,  pagalvojęs jis pasiūlė jai savo širdį  ir pusę  aitriosios karalystės.

Cinamono šalies princesė su šiuo pasiūlymu sutiko.. Juk ko nepadarysi dėl savo pavaldinių gerovės. Net jei jos puikioji šalis vieną dieną prarastų savo nuostabų cinamoninį kvapą ir pradėtų dvelkti tartum šalia esanti Pipirinė – karčiai ir aitriai. Kaip ten bebūtų visada  yra geriau su kaimynais draugauti, nei kariauti. O kaip jūs  manote, vaikai?

 

 

Gyveno kartą namuose toks Triukšmelis. Dundalų dundalas, brazdalų brazdalas. Visi dar namuose miega, o jis jau  bilda durimis, dunksi kėdutėmis. Nepakilo dar niekas iš lovų? Trinksi  per stalą  kumšteliais. Nori visi ramybės? Grindimis trepsena ir dar garsiai šliurpia šaltą pieną. Įkyrėjo jis visiems, o ypač gerai išauklėtai namų šeimininkei Tylai. Griebė ji  neklaužadą Triukšmelį už pakarpos ir gerai krestelėjusi, liepė: nedunksėti, netrinksėti, netrepsenti ir kai geri šaltą pieną, garsiai nešliurpsėti.

Sunku buvo Triukšmeliui gerai elgtis, kaip ir anksčiau bildėjo po namus lyg patrakęs, visokias eibes krėtė. Iškrėtęs rangydavosi po sena komoda ir krapštyk nekrapštęs jo iš ten nepasieksi. Supyko Tyla ir Triukšmelį pagavusi, įgrūdo į drobinį maišą. Užsivertė ant pakarpos ir išnešė į mišką. Švystelėjo ir paliko medžio drevėje. Tegu sau gyvena, tegu sau brazdena. Patįsojo Triukšmelis ant sausų lapų ir spyglių  – nieko gero. Tai vieną šoną nuo jų spaudžia, tai kitą duria. Galvą ir akis nuleidęs atgal parkėblino. Parėjęs Tylos atsiprašė. Dabar, jei ir dunksteli kur atokiame kampe – tai tik trumpam ir greit nutyla. Gera, matyt, ir įtikinama  buvo Tylos pamoka.