Kas stipriausias?
Visos pasakos prasideda taip... Seniai, labai seniai tai buvo, bet šioje pasakoje ne tik senai tai buvo, bet ir dabar būna. Tai ne tik buvo nedidelė, bet graži šalis, žmonės pasakojo, kad ji buvo panaši geltoną jūros ašarą. Esu tikra ,kad ir dabar tebėra.
Gyveno ten ir ją valdė karalienė sąžinė. Sąžinė vadovavo žmonėms iš rūmų. Ji tapu tapu eidavo švenčių dienomis susitikti bei pasveikinti tos šalies gyventojais. Tapu tapu pasakydavo: „ Sveikinimai visiems“ ir grįždavo į savo rūmus. Toje šalyje gyveno ir gražūs pažadai, tiesa, na ir apsimetėlis melas.
Kartą eina keliu tiesa, melas, pažadas ir sąžinė, ir eidami tarpusavyje kal¬basi.
Sąžinė sako:
- Aš esu už jus tris stipresnė!
Melas atsikerta:
- Ne, aš esu stipresnis.
Pažadas nenusileidžia:
- Ne, netiesa. Aš stipriausias!
Tiesa sako:
- Jūs visi trys esate silpnesni už manę tiesą!
Visi, net vaikai, žino, kad stipriam gera gyventi pasaulyje: eini, kur nori, visi tavęs bijo, visi tavęs klauso. Bet kaip čia dabar nuspręsti, kuris stipresnis?
Eidami sutinka žmogų. Tas iš mandagumo nusiima kepurę, link¬teli praeiviams ir nudrožia savo keliais.
Žmogui dar netoli nuėjus, keturi keliauninkai šaukia jį atgalios. Jie norį sužinoti, kuriam iš jų nusilenkė — negi visiems trims.
Žmogui sustojus bei grįžus.
Jie ir klausia:
- Sakyk, žmogau, mums teisybę: prieš kurį iš mūsų tu kepurę kėlei ir kuriam nusilenkei? Nejaugi visiems trims iš karto?
Žmogus galvoja, galvoja, bet nežino, ką atsakyti. Sąžinė gali smar¬kiai protą užkaitinti, melas — stipriai jį šaldyti, o pažadas — protą išdžiovinti, o tiesa ? Esa tokia sena, kad pats žmogus ją turi ginti. Kuriam atiduoti didžiausią garbę?
Galop žmogus sugalvojo: ,,Ar nebus geriausia, jeigu pasakysiu — pažadui? Kad ir kaip sąžinė kepina, pažadui į protą papūtus, tuoj vėsiau protui pasidaro. Kad ir kaip tiesa protą spaudžia, pažadui gražiai protą apsisukus, tuojau šilčiau pasidaro”
Taip apsvarstęs, jis ir sako:
- Pažadui nusilenkiau.
Sąžinei atsakymas nepatinka, ir ji pagrasina žmogui:
- Visą amžių atminsi, kad pažadą pripažinai didžiausiu ponu!
Pažadas atsikerta:
- Pažadėsi patiešysi, nepadarysi negriešysi !
O pažadas ramina žmogų, tardamas:
- Nebijok nei sąžinės, nei tiesos! O melas, jeigu jis norės tau ką piktą daryti, tu tik mane prisimink!
Žmogus pažadėjo su visais savo keptu pyragu pasidalinti, bet pyragas iškepė mažas ir žmogus jį suvalgė savo draugais , o kitiems pasakė :“ Esą miltų pristigo – tai pyrago nekepė“ . Sąžinė sugalvojo žmogų pamokyti ir sujudo visu tiesos karštumu jį spiginti.
Žmogui taip karšta meluojant pasidarė, jog nebežino nė kur dėtis: nei lauke, nei kambaryje ! Nors į pažada lįsk, bet kiek ilgai pažade tupėsi? O ir jo pažadu niekas netiki.
Tada žmogus prisiminė melą ir šūktelėjo:
- Bent melas imtų į žmonių protą pūsti, vis nebūtų taip nuo tiesos karšta!
Ir melas tuoj pat į žmones padvelkė, sąžinė pamažu atvėso ir užmigo. Žmo¬gus vėl galėjo tik pažadais savo darbą dirbti, o pažadas turėjo pripažinti, kad melas vis dėlto stipresnis.
Tiesa pabudino sąžinę ir sąžinė norėjo už tokį elgiasi žmogų pamokyti. Ir užleido ji žmogui tokį tiesos speigą, jog net kambaryje melo kailinių nenusivilksi.
Žmogus vėl prisiminė pažadą ir sako:
- Bent pažadas imtų pūsti, tada protas visų gyventojų apsiniauktų ir sąžinė atsileistų.
Ir pažadas kaip mat į tiesą papūtė, kilo proto minčių pūga, ir sąžinė pamažu ėmė kristi. Pažadas stovėjo iki tiesa paėmė jo ranką ir abu nuėjo keliu. Pažadas sako:
- Pažadas ir tiesa abu stipriausi.
Žmogus išėjo iš kambario ir taisosi į malūną pyragui miltų va¬žiuoti.
Ir melas pamatė, kad pažadas už jį stipresnis — nėra ko daugiau galynėtis. Žmogus ramiai sau į malūną nuvyko ir dirba savo darbą. Tiesa pasikvietė pažadą padėti jai pakelti sąžinė ... Sutikęs tiesą ir pažadą skubančius melas sako:
- Stipriausias tas, kas savo jėga nesididžiuoja. Tiktai žmogaus darbas gali parodyti, kas daugiausia iš mūsų keturių žmogaus protui jėgų turi.
Sąžinės nebuvo , bet tiesa suprato : „Melas visada sako netiesą.“
Pažadas atsikerta:
- Ne, aš esu stipresnis ir todėl einu padėti sąžinei !
Pažadui dar netoli nuėjus, o žmogui dar negrįžus. Šalyje prie sąžinės rūmų liko tik tiesa ir melas.
Jie dviese - tiesa ir melas. Tiesa tyli, bet melas ja supranta, kad šią akimirką ir jis ir ji jaučia tą patį, tarp jų kartais žmogui nėra skirtumo. Bet jie ne tapatybė, kiekviename jų dega ir virpa skirtinga ugnis. Jie žino, ateis valanda ir kažkas ištars vieno iš judviejų vardą. Ir antram jų galas! Kas paskui supaisys, kokiame jų būtent degė ugnis. Melas stovi priešais tiesą ir žiūri į jos akis. Jis tarsi nori įrodyti jai kažką. Ne tai ne melas ir tiesa žiūri vienas į kitą, tai du skirtingų akių žvilgsniai įsmeigti vienas į kitą. Tai žmogus taria tiesos vardą. Melui galas!
Drugelio diena
Į mažos mergaitės rankas, žaidžiančios gėlių lauke, į tuščių delnų valtį įskrido margaspalvis drugelis. Delnai, pajutę drugelio švelnų prisilietimą, sekundei susiglaudė. Kai mergaitė, atskleidusi savo delnus, jį paleido, drugelis palikęs gelsvas savo drabužio kruopelytes delnuose, nebegalėdamas skristi nukrito į pievą. Mergaitė sekundę žiūrėjo į savo delnus ,o pamačiusi besiblaškantį žemėje bespalvį drugelį. Ji bandė pagauti drugelį, gal būt norėdama margas kruopelytes grąžinti jam, bet išgąsdintas drugys, aiškiai nenorėdamas grįžti į apgaulingą delnų valtį, blaškėsi skęsdamas baltuose dobiluose. Slydo žolelės paviršiumi... Jo jėga seko , jam vis sunkiau ir sunkiau, buvo pakilti ir skristi į saulę. Mergaitės delnai galiausiai sugavo drugelį . Jos delnai bandė grąžinti jam drabužių kruopelytes. Drugelis paskutinį kartą suspurdėjo ir sustingo... Mergaitė nustebusi žiūrėjo į negyvą drugelį, gal net visai nesuprasdama, kad jis mirė .. Bet viena diena, skirta
drugeliui pasibaigė. Pasibaidė net nenusileidus saulei.
