Kregždutė
Pajūry nutūpė nusiminusi kregždutė. Jos akys buvo tokios liūdnos, kad pro šalį keliaujantis krabas sunerimo:
- Panele, ko taip sielvartaujate?
- Ak, - liūdnai atsakė kregždutė, - kokia aš nelaiminga... Gimiau kregždute, bet visai nenoriu ja būti... Štai jūs gerokai laimingesnis už mane – turite žnyples, o aš neturiu ir niekada neturėsiu... – Tai tarusi kregždutė net pravirko.
Krabas kelias akimirkas iš nuostabos nė žodžio negalėjo pratarti. Retsykiais jis pasvajodavo paskraidyti, ir nė sapne nesapnavo, kad paukštis galėtų atiduoti jam savo sparnus.
- Na, jei norite, galiu įduoti žnyples, o jūs man savo sparnus, - pasiūlė krabas.
Kregždutė apsidžiaugė ir tuoj padovanojo krabui sparnus, o sau pasiėmė žnyples. Krabas suplasnojo kelis kartus ir nuskrido. Kaip jis džiūgavo pakilęs, nors pirmą kartą ir nebuvo lengva!
O kregždutei su žnyplėmis nekaip sekėsi. Ji bandė rėplioti, bet vis kliūdavo, pargriūdavo, o kai išalko, suprato, kad jokios muselės būdama be sparnų nepagaus. O ir prašaliečiai į kregždutę žvelgė su nuostaba – niekaip negalėjo suprasti, ar čia krabas, ar paukštis.
Ir vėl kregždutė pravirko graudžiom ašarom. Netrukus šalia jos nutūpė krabas.
- Iš aukštai pamačiau, kaip vargai su mano žnyplėm. Imk sparnus. Aš paskraidžiau, pamačiau pasaulį iš paukščio skrydžio, ir man gana. Noriu būti tuo, kuo gimiau.
- Ačiū, ačiū, - apsidžiaugė kregždutė atgavusi sparnus. Bet netrukus ir vėl jai pasidarė nuobodu skraidyti. Ir vėl nutūpė kregždutė pajūry, pasižvalgė į pliaukšinčias žuvis ir panoro būti žuvimi.
Netrukus prie jos priplaukė viena žuvelė.
- Ko tu tokia liūdna, kregždute? – paklausė ji.
- Ak, nenoriu būti tuo, kuo gimiau. O vandeny tikriausiai gera...
Žuvytė sutiko atiduoti savo pelekus, o sau pasiėmė sparnus. Pakilusi aukštai ji pasijuto tokia laiminga! O kregždutė tuoj nėrė į vandenį ir ėmė plaukioti. Bet jūroje jos tykojo vieni pavojai – plėšrios žuvys sukiojosi aplink taikydamos griebti kregždutę. Ši ėmė gailėtis, jog neturi sparnų ir negali ištrūkti iš vandens. Netrukus į vandenį pūkštelėjo jos pašnekovė žuvelė.
- Kregždute, atiduok man pelekus ir imk savo sparnus. Danguje mane ėmė persekioti žuvėdros – labai nustebo, pamačiusios skraidančią žuvį, o paskui vos nenutvėrė.
- Ak, ir man jau gana, noriu pakilti, vanduo toks šlapias... - tarė kregždutė ir nudžiugo atgavusi sparnus.
Po kiek laiko kregždutė vėl atskrido į pajūrį, nutūpė kopose, žiū – driežas bėginėja.
- Ei, drieže, - įsidrąsino kregždutė, - ar nenorėtum mainyti savo greitų kojų į mano sparnus?
- Ne, nenorėčiau, - trumpai drūtai atšovė driežas, - mačiau, kaip vargai su krabo žnyplėmis, o vėliau mačiau skraidančią žuvį – tai, matyt, tavo darbas... Negi nepasimokei, kad kiekvienas turime kažką, ko neturi kitas? Ir tik būdama tuo, kas esi, būsi laiminga?
Nepatiko kregždutei toks tiesmukumas, tačiau driežui dingus pažvelgė į savo sparnus, tuomet į mėlyną dangų ir pagalvojo – o juk jis teisus.
Lašelio kelionė
Didelis debesis tamsėjo, pilnėjo, rodos, sunkėjo... Ir staiga pūkšt – pratrūko, daugybę gražių lašelių žemėn pabėrė. O lėkė lašeliai, o džiūgavo!
Štai vienas toks lašelis, labai linksmas ir viskuo besistebintis, leidosi žemėn.
- Kokia graži žemė, kokie mažyčiai medžiai, pastatai... – stebėjos lašelis, krisdamas žemyn.
Po kelių akimirkų lašelis ir vėl:
- Oi, bet tie medžiai ir visa ten apačioje artėja, didėja...
Besižvalgydamas lašelis tekšt ir nusileido ant medžio lapo. Pūtė vėjas, lapelis suposi, kartu suposi ir lašelis:
- Smagumėlis, kaip gera suptis! – džiūgavo mažylis.
Atrodė, kad lašelį džiugino visa, ką jis matė.
Ir štai vėjas pūstelėjo taip smarkiai, kad švystelėjo ir lašelį... Šis skrido skrido ir į langą – tekšt.
- Oi, kas čia? – atsitokėjęs paklausė lašelis, ir aplink save pamatė daugybę kitų lašų, ramiai slystančių stiklu žemyn.
Tuomet lašelis pažvelgė pro langą ir pamatė kitą mažą lašeliuką... Tokį panašų į save, bet... „Kaip jis ten atsidūrė? – pagalvojo lašelis. – Aš tai iš dangaus nukritau, o kaip šis lašelis į kambarį pateko?“
Geriau įsižiūrėjęs lašelis pamatė, kad tas kitas mažylis labai liūdnas.
- Oi, kas nutiko? – paklausė ant stiklo tūnantis lietaus lašelis. Bet „kambarinis“ jam nieko neatsakė. Lašelis dar garsiau pakartojo klausimą, ir dar, ir dar... O tuomet pastebėjo, kad tas kitas lašelis teka skruostu. Ak, tai juk mergytė prie lango stovi, o iš akies jai ašara išriedėjo...
Ei, pagalvojo linksmasis lašelis, kaip galėčiau juodu pralinksminti? Ir štai ką lašelis sugalvojo. Jis ėmė ridinėtis tai šen, tai ten, tai į vieną pusę, tai į kitą – kol tai pastebėjo prie lango stovinti mergaitė. Ji šyptelėjo, ir to liūdnojo lašelio ant jos skruosto nebeliko.
Linksmasis lašelis toliau slydinėjo stiklu, ir kiti lašai tuoj nuo jo užsikrėtė. Mergaitė jau ir balsu prajuko! Atrodė, kad lauke ūžaujantis vėjas ir į stogą barbenantys lašai užgrojo šėlstančio lietaus muziką, o mergytė kambaryje, it tie lašeliai, pasileido šokti. Ji linksmai šėliojo, o lašeliai nuo stiklo žvelgė į ją su nuostaba.
Tuomet linksmasis lašelis nusirito taip žemai, kad nebeišsilaikė ant palangės. Pakšt, lašelis atsidūrė žolėje, o vėliau susigėrė į žemę. Kada nors jis vėl pakils į dangų ir pasislėps debesyje.
