Pirmoji mano batų raištelius pastebėjo įkyruolė Gytė iš gretimo suolo.

– Vaidai, tau raištelis atsirišo, – sušnypštė. Ji visada pliurpia per pamoką.

Apsimečiau, kad negirdžiu, nusisukau ir pabrukau koją gilyn po stalu.

Per pertrauką Gytė neatstojo.

– Vaidai, tau raištelis atsirišo, žiūrėk.

– Mhm, – numykiau ir nuskuodžiau į kitą klasės galą, pasislėpti už ten dūkstančių berniukų nugarų. Raištelis kiek painiojosi tarp kojų ir vilkosi žeme, bet ne taip jau baisiai ir kliudė. 

Per kitą pamoką Gytė gana garsiai pareiškė:

– Vaidas nemoka užsirišti batų raištelių.

Ji tai sakė savo draugei Ievai, bet išgirdo pusė klasės.

– Aš moku, – tuojau pat atsiliepė Klasės Mažylis. Tikras jo vardas Benas, bet jis iš visų mažiausias ir jauniausias, todėl mokytoja jo nevadina kitaip, kaip tik Klasės Mažyliu. Šitaip Beną šaukiame ir mes. Jis pyksta, o mums smagu. Benas pyksta ir ant mokytojos, tik ji to nesupranta. Ir dabar nieko nesuprato.

– Neplepėkit, – lazdele stuksena į stalą ji.

Kita pertrauka – pietų, taigi beveik visi, pamiršę mano raištelius, skuodžia į valgyklą. Aš valgau klasėje, nes nemėgstu nei kotletų, nei bulvių košės, o sriuba man išvis smirdi. Klasėje valgau skanius sumuštinius su dešra ir sūriu, kuriuos man pagamino mama. Be to, mano geriausias draugas Kajus irgi neina į valgyklą. Jam mama įdeda į dėžutę varškės ir salotų, kurias Kajus išmeta į šiukšlių dėžę, o aš atiduodu jam pusę savo sumuštinio. Salotos – pats šlykščiausias maistas pasaulyje, dar šlykštesnis už smirdančią sriubą.

Kajui mano batų raišteliai nerūpi. Mes sėdim sau ir plepame apie Drakono rutulius. Kajus sako, kad jeigu surinktų visus septynis, tai atgaivintų savo žiurkėną Dešrainį, kuris nudvėsė pernai. Aš neturiu ko atgaivinti, nes niekada nesu turėjęs jokio gyvūno. Išmintingojo Drakono tikriausiai prašyčiau, kad paverstų mane protingu ir stipriu.

Viskas sugenda, kai į klasę vėl suguža pavalgę mergaitės.

– Vaidai, tau atsirišo raištelis, – saldžiu balsu sako Gytės draugė Ieva. – Kodėl neužsiriši? Gal nemoki?

– Moku, bet nenoriu, man taip patogiau, – atkertu aš.

– Atstok nuo mūsų, – užrinka ant jos Kajus ir mes išeiname toliau šnekučiuotis į koridorių.

– Mažiuk, tau atsirišo raištelis, – pastebi pro šalį einanti trečiokė. – Nori, užrišiu?

Kuo skubiau neriu atgal į klasę.

– Vaidai, ko toks išraudęs? – klausia mokytoja. –  Per visą pertrauką lakstei?

Ji ir vėl nieko nesuprato.

Po pamokų šlepsiu namo, vis primindamas nelaimingąjį raištelį. Viena pakeliui sutikta teta šūkteli:

– Vaike, tau bato raištelis atsirišo, žiūrėk, pargriūsi!

Apsimetu, kad jos negirdžiu.

Vakare mamai pasakiau: 

– Mama, man šitie batai spaudžia. Aš negaliu jų nešioti. Turbūt išaugau.

Aš žinau, kodėl negalima sakyti tiesos Gytei ir Ievai – jos juoksis. Žinau, kodėl negalima sakyti tėčiui – jis bars. Žinau, kodėl negalima sakyti močiutei – ji jaudinsis ir bars mano tėtį bei mamą. Bet kodėl gi negaliu papasakoti mamai? Gal jūs kartais žinote, nes aš pats nežinau?

 

 Visi vaikai į mokyklą nešasi žaislus. Mes, berniukai, stengiamės, kad mūsų žaislai mokytojai nepakliūtų į akis. Jai nepatinka nei bakuganai, nei Lego robotai, nei nindziakai, nei pistoletai. Mokytoja sako, kad nuo tokių žaislų mes daromės piktesni. Man atrodo, kad mokytoja ir čia nieko nesupranta, nes kai tėvai nuperka man naują žaislą, aš visą dieną būnu labai geras. 

Mudu su Kajumi dažniausiai atsinešame bakuganus ir per pertrauką žaidžiame bakuganų kovas. Tądien aš kaip tik turėjau naują bakuganą. Mama man nupirko, bet liepė nerodyti močiutei, nes jai irgi nepatinka tokie žaislai. Per Kalėdas močiutė man padovanojo prisukamą ančiuką. Kai ji ateina, turiu bent trumpam apsimesti, kad su juo žaidžiu.

Per pertrauką mudu su Kajumi sulošėme aršią bakuganų kovą koridoriuje ant palangės. Paskui buvo lietuvių kalbos pamoka. Tai pati nuobodžiausia pamoka pasaulyje. Visi vaikai vienas po kito skaitė pasaką iš vadovėlio, o aš iš to nuobodumo kyštelėjau ranką į kuprinę, nes norėjau išsitraukti savo naująjį bakuganą ir dar sykį juo pasigrožėti. 

Kišenėlėje bakugano nebuvo.

– Dabar skaitys Vaidas, – mokytoja pastebėjo, kad nesiklausau. – Vaidai, kur mes baigėme skaityti?

Pusė klasės mergaičių net persisvėrusios iš suolų kėlė rankas. Aš tiktai gūžtelėjau pečiais.

– Tau neįdomu? – neatstojo mokytoja. 

Papurčiau galvą. Pasakos apie kiškutį ilgaausį man buvo įdomios, kai buvau dar mažas kūdikėlis, o dabar skaitau tiktai Drakonų kovas, Donaldo nuotykius ir kitus komiksus.

– Niekuo jie nesidomi, kas iš jų išaugs, – grąžė rankas mokytoja. – Solveiga, parodyk Vaidui, kur baigėme skaityti.

Bet aš ir vėl nesiklausiau. Pradėjau galvoti apie tai, kas iš manęs išaugs. Labiausiai norėčiau dirbti sniego kasėju, tada žiemą dirbčiau, o visą vasarą galėčiau atostogauti prie jūros. Dirbti žaislų ar žaidimų kūrėju tikriausiai irgi įdomu. Žaislų! O kurgi mano bakuganas? Gal ne kišenėlėje, o kuprinėje? Daugiau nebegaliu galvoti apie nieką kita, ir mokytoja galų gale įklijuoja man raudoną lipduką.

Pagaliau ilgai lauktas skambutis. Puolu raustis kuprinėje, bet žaislo niekaip nerandu. Prieina Kajus.

– Kajau, atrodo, aš pamečiau savo bakuganą.

Draugas sugalvoja, kad reikia jo eiti paieškoti į koridorių. Ir tikrai, čia į palangę stovi atsirėmęs didelis bernas, gal trečiokas, gal ketvirtokas, ir žaidžia su mano bakuganu!

– Prieik ir pasakyk, kad tavo, tegu atiduoda, – kumšteli mane Kajus.

Tyliu. Prie savo bendraamžio gal ir priečiau, o prie tokio didelio berno – baisu. O jeigu tik pasijuoks iš manęs, arba supyks? Matau, kad ir Kajui nedrąsu. Abudu trypčiojame prie klasės durų, žiūrėdami į tą dičkį.

– Ką čia žaidi? – užkalbina aną pro šalį eidamas draugas.

– Radau bakuganą ant palangės.

– Nebūk mažvaikis, einam į klasę, Justas naują mobiliaką atsinešė.

Trečiokas numeta mano bakuganą atgal ant palangės ir nueina su draugu, tačiau žaislą tuoj pat pasičiumpa mūsų klasiokas Arvydas. Čia jau negerai, nes Arvydas – mano priešas.

– Ei, čia mano! – sušunku.

– Čia tikrai jo, – patvirtina ir Kajus.

– Ne, čia mano, – nesutinka Arvydas ir nešasi bakuganą į klasę. Nuskamba skambutis. Pusę pamokos sėdžiu kaip ant adatų.

– Vaidai, kas tau šiandien yra? – pyksta mokytoja.

– Arvydas pasivogė jo žaislą! – už mane atsiliepia Kajus.

– Nepavogiau, aš jį radau! – Arvydas plyksteli pykčiu.

– Bet Vaidas sakė, kad čia jo, o tu neatidavei! – nenusileidžia mano draugas.

– Arvydai, tuojau duok čia tą žaislą! – Bet paėmusi iš Arvydo mokytoja neatiduoda jo man, o įsideda į savo stalčių. – Tegul pabūna pas mane, kol išmoksite nesipešti. Ir prašau daugiau netrukdyti pamokos.

Aš niekada daugiau nieko nebesimokysiu! Nes po pamokų mokytoja man bakugano taip ir neatiduoda, gal pamiršo, o aš nedrįstu paprašyti. Dabar į mokyklą neštis žaislus bijau. Ir visai nebenoriu ten eiti, nes be žaislų liūdna, nors Kajus kartais duoda pažaisti su savaisiais. Mokytoja vis klijuoja man raudonus lipdukus ir nesupranta, kas man atsitiko. Mama barasi, o aš nežinau, kaip jai paaiškinti, kad negaliu rašyti, negaliu skaičiuoti, jei kitoje rankoje tuo pat metu nespaudžiu savo mielo, apvalaus, raudono bakugano Drakuso.

 

 

Šiandien man labai gera diena. Tėvai išeis į svečius, ir aš porai valandų liksiu vienas namie. Dar niekada nesu buvęs vienas namuose.

– Ar nebijai? – jau kelintą sykį klausia mama.

– Kur jis bijos, toks vyras, – neleidžia man atsakyti tėtis.

Nežinau, ar aš iš tiesų toks vyras, ir truputėlį bijau, bet vis tiek labai smagu. Žinau, kad negalima niekam atidaryti durų. Mama paliko man spurgų ir išeidama uždėjo ilgą filmuką. Galėsiu sėdėti ant stalo, raugėti, triukšmauti, niekas manęs nematys.

Ir vis dėlto filmukui pasibaigus pasidaro truputėlį nuobodu ir nedrąsu. Imu raustis savo žaislų dėžėje. Jos dugne paprastai atsiranda kokių nors seniai užmirštų gėrybių. Ir dabar randu šviečiančią burtų lazdelę. Jos baterijos dar neišsekę, tad įsijungiu mėlynomis šviesomis žybčiojantį strypelį ir vaizduojuosi esąs burtininkas. Matematikos vadovėlį paverčiu burtų knyga. Spurgą paverčiu deimantu. Paskui sugalvoju, kad reikia namus paversti gynybine pilimi. O jeigu, kol tėvų nėra, į namus sugalvotų brautis koks monstras? Kalendoriuje mačiau pažymėta, kad šiandien pilnatis.

Man pradeda darytis baisu, nors dar ir nesutemę. Stuksenu burtų lazdele radiatorių ir kartoju „abrakadabra“. Taip paversiu kambario sienas geležiniais šarvais. Paskui dar reikės užburti langus ir duris...

Bet kai atitraukiu lazdelę nuo radiatoriaus, išgirstu, kaip kažkas kitas daužo jį. Ne aš.

Prisimenu, kad kažkada, kai dar buvau mažas, svečiavomės pas tetą, ir kai sugalvojau padaužyti radiatorių, ji pasakė:

– Nedaužyk. Išgirs piktas vilkas, ir ateis pas tave.

O jeigu ir dabar mane išgirdo tas monstras, nuo kurio ginuosi?

– Dzin, dzin, dzin, – vėl sudzinksi radiatorius.

Kuo greičiau skutu į kitą kambarį. Širdis dunksi iš baimės. Tas monstras miegojo rūsyje, o dabar aš jį pažadinau. Tėvai grįš tiktai už valandos. O jeigu monstras patykos jų laiptinėje ir suės? Ką daryti?

Norėčiau nueiti prie lango ir pažiūrėti, ar monstras netupi prie mūsų durų, bet bijau. Bijau skambinti tėvams, jie barsis ir manys, kad išsigalvoju. O radiatorius sudzingsi vėl.

Jau nebežinau, kur namuose saugu. Tik ne mano kambaryje, kur sklinda tie baisūs garsai, ne svetainėje, kuri didelė, tuščia ir nejauki, ne tamsioje vonioje ir tualete. Susirangau po antklodėmis tėvų miegamajame ir drebančiais pirštais renku Kajaus numerį. Labai norisi išgirsti draugo balsą.

– Šakės, – atsako tas, išklausęs mano pasakojimą. – Skambink policijai.

Policijai skambinti bijau, be to, nežinau, ar policininkai sugeba nugalėti monstrus. Čia praverstų Geležinis žmogus ar Žmogus Voras. Su Kajumi pradedame svarstyti, kuris iš jų stipresnis, ir pasidaro truputį drąsiau. Bet neilgam, nes staiga išgirstu, kaip kažkas krebždina duris.

Susiriečiu po antklode ir nebeatsiliepiu Kajui, sulaikau kvapą, nors žinau, kad monstras suras mane ir čia.

– Vaidai? – pasigirsta sunerimęs mamos balsas.

Ji eina per kambarius ir šaukia mane. Čia tikrai mama! Raudodamas iššoku iš savo slėptuvės.

– Mama, o kur tėtis? Ar jį suėdė monstras?

Mama nustebusi.

– Ne, jis nubėgo į parduotuvę nupirkti maisto Algiui. Vaidai, kodėl tu apsiverkęs?

Šiandien man labai gera diena. Mano tėvų nesuėdė monstras, ir išvis, tai buvo net ne monstras, o mūsų kaimynas Algis. Jam dvidešimt metų, jis susilaužė koją, todėl guli lovoje ir nuobodžiauja. Taip pasakė tėtis, jis viską žino, nes parnešė Algiui maisto iš parduotuvės. Išgirdęs, kad kažkas daužo radiatorių, Algis nusprendė paišdykauti ir atsiliepti, jis nesitikėjo, kad mane šitaip išgąsdins, sako mama. Mane netgi nuvedė susipažinti su tuo Algiu, ir jis parodė ramentą, su kuriuo daužė radiatorių. Ir net pakvietė dar užeiti į svečius!

Dabar aš turiu dar vieną draugą. Bet Kajus vis tiek pats geriausias. Ir drąsus. Jis net paskambino policijai ir pasakė, kad mane suėdė monstras, bet nežinojo mano adreso, todėl policija pas mus taip ir neatvažiavo.