Jis miegojo pievoje prie upės, sapnavo dangaus platybes ir vėjus, genančius debesų kaimenes. Staiga pradėjo busti, veidu pajutęs keistą kutulį – tarsi kas straksėtų ant akių, nosies, skruostų ir kaktos. Prasimerkė ir spėjo pamatyti, kaip saulės žybsnis stryktelėjo nuo jo veido į upę.

– Palauk, – šūktelėjo jis. 

– Palauk... – ataidėjo nuo pakrantės nendrių.

Nuo vandens vėl kažkas liuoktelėjo, tik šįkart nusileido ant kojos. 

– Kas tu? – paklausė jis stebėdamasis.

– Kaip tai kas? Aš! – atsakė žybsnis.

Jis nusišypsojo ir linktelėjo.

– Malonu susipažinti! Matau, kad mėgsti šokinėti.

– Taigi taigi, mėgstu... Visa laimė, nes dabar net kitos išeities neturiu.

Jis susirūpino:

– Ar tave kas nors vejasi?

– Tai aš vis vejuosi! Savo mamą saulutę! Ji taip greitai bėgioja... Ir kodėl būtent dabar jinai užsimanė žaisti! Aš dar norėjau ramiai pagulėti ant jūsų veido...

Kalbėdamas žybsnis vis strykčiojo ant kojų ir rankų, vėl puldavo prie tėkmės, bet tuoj pat paknopstom nerdavo atgal.

Tada jis susidomėjęs pažvelgė į saulę: ją vis uždengdavo piečio vejami debesėliai, lekiantys lyg pasibaidę ėriukai.

– Tikrai, nėra tvarkos, – prunkštelėjęs tarė jis.

– Paprastai būna labai smagu! – žybsnis puolė teisintis. – Tikiuosi, ne per daug pripėdavau ant jūsų?

– Nieko tokio, man patinka, – atsakė jis, ir pažvelgė į savo nenuoramas ėriukus.

Kiek pastryksėjęs žybsnis nurimo ir nustebęs įsitaisė jo parankėje.

– O iš kur jūs čia atsiradote? – lyg staiga susivokęs paklausė žybsnis. – Anksčiau jūsų čia nebuvo...

– Aš keliauju.

– Aaa... – nutęsė žybsnis, ir vis dar stebėdamasis žvilgtelėjo į viršų. – Nejaugi jau?.. – tyliai šyptelėjo.

Jis irgi ten pažvelgė – saulė pradėjo kaitinti, debesėliai pamažu slapstėsi dangaus pakraščiuose. Darėsi karšta.

– Ką gi, man teks kilti, – atsiduso jis.

– Taip greitai?! Na... Jūsų parankė patogi! – geraširdiškai tarstelėjo žybsnis.

– Ačiū! – sujuko jis, bet jau ėmė dairytis. – O tu gražiai šokinėji.

– Dar tik mokausi... – sukaito iš pasitenkinimo žybsnis. – O jūs greitai sugrįšite? Juk greitai?

Atsistojęs jis darkart pažvelgė aukštyn.

– Galbūt, kai tavo mama vėl ims žaisti, – atsakė jis, minkštu žvilgsniu paglostęs žybsnį, susirangiusį gėlės žiede, ir nubrido per pievą.

– Hm... – susimąstė žybsnis, žvelgdamas jam pavymui. – Į kažką man jis panašus... Kažką švelnaus, plaukiančio... Turbūt pasirodė, – sukrutino savo saulėtas auseles ir įsirausė į žiedadulkes.