PASAKA VAIKAMS
Ne, gal geriau – nuotaikingas, nuotykių kupinas pasakojimas vaikams. O pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad esu mažas, žalias, šiek tiek gyvenimo siūluose kartas nuo karto susipainiojantis drakoniukas Dinas. Nee, aš tikrai ne tas piktasis, galingasis drakonas iš daugelio pasakų apie burtininkus ir jų pilį užgrobti norinčius priešus. Esu labai draugiškas, dėl noro beveik visur ir beveik visada ką nors netikėtai lyžtelti šiurkštelėjusiu liežuviu dažnai kyla problemų, bet man tai nė motais! Dar vaikai, su kuriais nuolat žaidžiu, sako, kad esu drovus. Na taip, ir dabar nuraudau, nes dar gerai Jūsų nepažįstu, o jau bandysiu papasakoti vieną iš daugelio vaikų ir drakoniuko Dino istorijų. Tikiuosi pasakojimo metu susidraugausime ir kiek geriau vieni kitus pažinsime. Taigi, įsitaisyk patogiai...
Kartą karštą liepos rytmetį nubudau vedinas minties – sugausiu saulę! Taip taip, tą pačią, kuri kybo aukštai danguje ir savo kaitra bei akinančiu spindesiu sutrukdė šio ryto saldų miegą. Pamaniau sau, reikia susirasti tinkamo ilgio ir aukščio kopėčias ir draugą, kuris palaikytų mane, oj, tai yra kopėčias, kol jomis kopsiu saulės link.
Na, ką gi, išsiruošiu pas pažįstamą kiškį Ilgaausį, sakau gal tas kartais turįs kokias atliekamas kopėtėles. Ilgaausis kiek pasibarė dėl to, kad per nelyg retai jį aplankau, bet kopėtėles rado. Tiesa, labai jau trumpas, vos dviejų palypėjimų... Ech, sakau jam, ką gi drakoniukas gali su tokiomis veikti? O jis man: „Kaip tai ką? Pačią saulę pasiekti! Tik patarčiau aplankyti dar keletą draugų ir pasiklausinėti, ar tik jie neturi kokių nenaudojamų kopėčių“. Taip ir padariau – ėjau nuo vieno namelio prie kito, kartais pasiklysdamas pušynėlio keliukų vingiuose ir vaikų padedamas vėl rasdamas pagrindinį kelią. Teko gerokai pasukti galvą ir prisiminti, kas kur gyvena, mat tikrai buvau primiršęs pušynėlio gyventojus... per daug laiko skyriau savo naujiesiems draugams – kieme žaidžiantiems vaikams.
Barsukė Ivonė mielaširdingai pavaišino žemuogių arbata ir, žinoma, atidavė visai nesenai iš barsuko Jonio įsigytas naujutėlaites kopėtėles. Šias pririšau prie jau turimų. Ežienę Spyglą užėjęs radau bekepančią keksiukus su mėlynėmis: „Kokia šventė!“, – sušukau aš. Ji tik šypsojosi ir vieną po kito į mano lėkštelę dėjo purius, burnoje tirpstančius keksiukus. Stirnaitė Moli padėjo rasti naująją lapės Pūstauodegės olą. Joje lapė kaip tik darė tvarką, švarinosi prieš rudenį ir rado jai nebereikalingas kopėčias, net šešių palėpyjimų! Su lokiu Kirbiu pritvirtinome lapės kopėčias prie turimų, oho, kokios ilgos! Bet dar saulės nesieksiu, pamaniau... Todėl beveik risčiomis leidausi pušynėlio takeliais tolyn. Praalkau. O čia, kaip sykis mama lokė su lokiukais verda pietus! Kadangi prieš keletą mėnesių padėjau jų šeimynai įsirengti naują guolį, mama lokė pamojo man ir pakvietė sočių pietų. Gera turėti draugų, tikrų. Tokių, kurių net mėnesio ar dviejų nesimatymas neišskiria, kurių netrikdo tavo netikėtas apsilankymas ir kurie nuoširdžiai džiaugiasi tave matydami.
Jau vakarėjo, o aš per šią dieną aplankiau beveik visus savo draugus, gyvenančius pušynėlyje. Vienos prie kitų vis jungtos kopėčios buvo tokio ilgio, kad atrodė su savimi velku tiltą. Gana, nusprendžiau. Reikia bandyti lipti nukabinti saulę. Pasirėmiau kopėčias į aukštą ąžuolą, šimtmečius didingai stovintį ant vienintelio apylinkų kalno ir lipu. Lipu lipu... lipu lipu lipu... vis dar lipu... kol pasiekiau ąžuolo viršūnę ir staiga saulė tik rid rid rid žemyn, nusišypsojo man, pamojo rankele, dar žemiau rid rid rid ir dingo kažkur į tolumoje tyvuliuojančią jūrą. Aš dar valandėlę pasėdėjau ąžuolo viršūnėje ir nutariau, kol visai nesutemo, ropštis žemyn.
Taip ir likau, it musę kandęs. Saulės nenukabinau ir net pasibarti už jos kaitrą ankstų rytą nespėjau. Et, numojau letenėle... buvę nebuvę, tegul laiminga saulė kybo danguje, juk jos reikia ir pušynėlio gyventojams, ir mano draugams – vaikams. O ir man ji patinka kur kas labiau nei ponas Rūstusis perkūnas ar jo parankiniai pikčiurnos debesėliai Lietučiai, bet tai jau kita istorija...
