Paslaptingoj Lietuvos girioj gyvena ypatingas katinas. Draugai jį Rainakėliu vadina. Gyvena jis mažam namelį po beržu, puikiai groja smuikeliu ir netgi vaikšto ant dviejų kojų! Be to, jis daug visokių nuotykių patyrė ir vieną iš jų Jums ir papasakos. 

Pasirodo, anksčiau Rainakėlio girioje visi žvėrys labai pykosi. Mat čia gyveno gauja lapių, kurios visus baisiai kiršino. O labiausiai jos nemėgo svetimų žvėrelių, kurie atkeliaudavo iš kitų kraštų. Net Rusų Meškinų cirkas įsigandęs Laputaičių, nebeatvažiuodavo vaidinti, o ką jau kalbėti apie zuikių teatro trupę. Ilgainiui garsas apie piktąsias rudasnapes pasklido po visą kraštą ir niekas nebenorėjo apsilankyti šioje vietovėje. 

Katinėliui pasidarė labai nelengva gyventi tokiame liūdname miške ir jis iškeliavo draugiškesnių žvėrelių ieškoti. Ir taip, vieną puikų vasaros rytą katinėlis atsidūrė didelio miesto centre. Netikėtai pasklido didelis triukšmas, visai netinkantis bundančiam rytui. Tai buvo spalvinga minia žengianti per miestą, o tarp visų ryškiausiai švietė gaidelis Giedorėlis. Susidomėjęs tokiu nematytu reiškiniu Rainakėlis ilgėliau pasėdėjo netoliese. Ir štai, visai staiga, spalvingasis gaidelis ėmė ir skardžiai užgiedojo. Tada katinėlis nieko nelaukęs išsitraukė savo smukelį ir pagrojo puikiausią melodiją. Sutartinės dainos skambesys nuvilnijo per visą miestą. Būtent taip katinėlis Rainakėlis rado naują draugą – gaidelį Giedorėlį. 

Netrukus rainajam prireikė keliauti atgal į savo liūdnąjį mišką, nes jo laukė kaimynų barsukų vestuvėse. Gaidelis gimė ir augo mieste ir jau senokai svajojo pamatyti plačiąsias girias, tad įsiprašė kartu su katinėliu keliauti. Bet tik atšventus vestuves ir atgrojus paskutinę polką gražusis Giedorėlis kažkur dingo. Kaip ir buvo galima tikėtis prie katinėlio prisistatė rudauodegė Laputaitė:

- Gal savo sparnuotojo draugo pasigedai? – plonu balseliu prabilo ji. - Atiduok man savo smuikelį ir aš tau padėsiu. – Sunerimęs ir nuo dainų pavargęs katinėlis net į jos pusę žiūrėt nenorėjo, bet kai tik pažvelgė jam ėmė ir visai galva apsisuko.

- O gražioji lapute, tu mane apkerėjai. – Lyg liežuviui besipinant kalbėjo rainasis.

- Tu juokies iš manęs, kvailas katine! – Atrėžė laputė ir greitai nurūko gilyn į medžių tankmę. Turbūt dėl keisto apsvaigimo ar dėl karšto vakaro Rainakėlis visai nesibaimindamas iki rudosios namų atpėdino ir net meilės serenadą po langais triskart sugrojo. Pirmus kartus laputė jį šaltu vandeniu apipylė, bet katinėlis vis tiek iš svaigulio pabusti negalėjo.

O tuo tarpu, gaidelis irgi nemiegojo. Pasirodo jį lapučių irštvos rusy prie girnų prirakino ir liepė žirnius malti. Bet Giedorėlis buvo apsukrus, jis ne žirnius, o grandines nuo rankų į miltus sutrynė ir jau langelio išokti ieškojo. Bet šviečiant mienesienai štai ką jis lipdamas į laisvę išvydo –

Laputaitei nuo katinėlio dainų vis dėlto širdis suminkštėjo ir ji prisiglaudus prie Rainakėlio pati nedrąsiai pritarė. Bet gaidelis, tiek vargo patyręs, labai įtūžo ir ėmė garsiai giedoti:

- Katinėli Rainakėli, ar tu taip gelbėji gaidį Giedorėlį?! – Visos lapės tai išgirdusios supuolė į kiemą ir pačios atsistebėt negalėjo.

- Kas tai laputei pasidarė? – tyliai jos šnibždėjosi. O Giedorėlis nieko nelaukęs jau plasnojo ant stogo bijodamas, kad vėl prie girnų neprirakintų. Bet rudosios kaip mat susizgribo ir jau šoko ant kopėčių ketindamos vytis.

- Ei, nebesipykim! Rytoj mes su rudasnape keliam vestuves! – garsiai paskelbė Rainakėlis. Bet piktosioms laputėms tokia žinia tik juoką sukėlė ir dar tokį stiprų, kad net senos kopėčios drebėt pradėjo, kol galiausiai ėmė ir visai subyrėjo. Visos rudauodegės viena po kitos kūliais ant kietos žemės nubildėjo. 

Katinėlis smarkiai neliūdėdamas išsitraukė smuikelį ir uždainavo:

- Penkios Rudos laputaitės dreba pūstos uodegaitės. O man laputė tik viena, skelbsim taiką mes miške!.. 

Tad kitą dieną žvėreliai vėl vestuves šventė ir visiems linksmybių nuo tos dienos nebetrūko. 

O jei kada sutiksi katinėlį, kuris ant dviejų kojų vaikštinėja ir smuikeliu groja, tikrai nenusigąsk ir jei išdrįsi – užkalbink. Jis ir daugiau istorijų papasakoti gali.