-Koks tu didelis užaugai, mielasis, šešeri metai praėjo, kaip viena diena... Rudenį eisi į mokyklą, tau reikia pasidžiaugti paskutine laisva vasara...

     Kiekvieną dieną mama man primindavo tą paskutinę laisvą vasarą, ir aš supratau, kad nieko gero šią vasarą atsitikti negali. Tiesiog tokia negera nuojauta. Lyg kokia nelaimė už kampo tūnotų ir norėtų mane pastverti. Aš tokiais atvejais, visuomet su Liūtu pasitariu. Jo nuojauta niekuomet nėra apgavusi, pats man sakė. Ir visuomet žino teisingą atsakymą.  Žinoma, ne visuomet man jį pasako, nes yra labai užsispyręs. Būna, kad žiūri į mane ir tyli, kaip koks paprastas neprotingas katinas. O kartais toks šnekus tampa, kad užmingu, nesulaukęs, kol nustos murmėti. Pamiršau pasakyti,  kad Liūtas yra katinas. Mano katinas ir tik mano. Jo kailis oranžinis, dryžuotas, aplink akį turi juodą dėmę, todėl atrodo, kaip ką tik grįžęs iš karo.

Anksčiau mama stengėsi Liūtą įtikinti, kad ji namuose yra svarbiausia ir jam teks paklusti jos nurodymams. Bet Liūtas buvo kitokios nuomonės. Jis iškarto apsigyveno mano kambaryje, miegodavo ant mano lovos ir kalbėdavosi tik su manimi.

Sėdėjau vakare savo kambaryje ant palangės ir žiūrėjau į mėnulio atpšviestą sodą. Stiprus vėjas lenkė medžių šakas prie žemės, o dangumi kaip iššprotėję blaškėsi debesys, retkarčiais paslėpdami mėnulio veidą. Sunku patikėti, kad prasidėjo vasara, panašiau į rudenį. 

Staiga pamačiau per sodą einantį Liūtą – jo kailis mėnesienoje žėrėjo lyg auksinis, o aukštai iškelta uodega siūbavo kaip vėliava. Jis kažką nešėsi įsikandęs dantyse. Atidariau duris į terasą ir išėjau, nors jau buvau apsivilkęs pižamą. Pašaukiau Liūtą ir jis neskubėdamas, labai iškilmingai atėjo per terasą ir man prie kojų paguldė pilką pelę. Jos tamsios sustingusios akys žiūrėjo į dangų, o kūnas tysojo be gyvybės. Negalėjau patikėti savo akimis – mano išpaikintas gudrusis Liūtas medžioja, kaip koks vargšas kiemo katinas. Liūtas garsiai sukniaukė, lyg prašydamas pagyrimo. Bet aš žiūrėjau į tą visiškai negyvą pelę ir žinojau, kad tai nelaimės ženklas. 

-Kodėl tai padarei? – paklausiau garsiai, kad perrėkčiau vėją, - kodėl medžioji, juk nesi alkanas?

Katinas pažiūrėjo į mane savo giliomis, spindinčiomis akimis ir beveik be garso atsakė:

–Ne aš-š-š...

Aš nepatikėjau. Vargšė pelė – gal ji dar gyva? Ir tada padariau lemtingą klaidą –  ėmiau šaukti ateiti mamą ir tėtį. Mano tėtis yra dantų gydytojas, kažkodėl pagalvojau, gal jis galėtų pelę atgaivinti...

Mama ir tėtis atbėgo kaip į gaisrą, bet iš to nieko gero neišėjo. Mama, pamačiusi negyvą pelę, staiga ėmė spiegti ir užšoko ant terasoje stovinčio stalo. Tėtis visai nesiaiškino ar pelė dar gyva, jis tiesiog užsimovė sodo pirštines ir išsinešė pelę, laikydamas ją už uodegos. Norėčiau, kad čia visa istorija ir pasibaigtų, bet ištiesų ji tik prasidėjo... 

Kitą rytą tėtis labai gyrė Liūtą, net jį paglostė, priversdamas lanku išriesti nugarą. O mama pasakė, kad pakeitė apie Liūtą nuomonę ir dabar jis yra tikras, namams naudingas katinas, o ne dykaduonis, besipainiojantis po kojomis. Kol tėveliai pusryčiavo ir kalbėjo apie visokius neįdomius reikalus, vos nepraleidau labai svarbios žinios. Tėtis pasakė, kad Liūtas nežinia kur vakar pagavo tą pelę, gal sode, gal garaže, o gal net namuose. Todėl būtinai reikia padėti medžiojančiam katinui ir pastatyti keletą spąstų pelėms. 

Jūs dabar nepatikėsite, jei pasakysiu, kad mano tėveliai labai geri. Jie kiekvieną vakarą man paskaito kokią įdomią kygą, per gimtadienį dovanoja tokias dovanas, kokių noriu, leido man neiti į darželį, kai labai nenorėjau ten būti... Bet dabar jie planavo sugauti  ir nužudyti  nieko jiems blogo nepadariusias peles. Sunku tuos žmones suprasti... 

Tas baisus šeštadienis buvo toks ilgas, kad aš vos sulaukiau vakaro. Gulėjau savo lovoje ir klausiausi Liūto murmėjimo. Jis suprato, kodėl negaliu užmigti. Namuose buvo išdėlioti spąstai su kvepiančio sūrio gabalėliais. Kokia nors žiopla pelė, net to sūrio nenorėdama, galėjo atsiktinai už tų spąstų užkliūti. 

-Liūte, paklausyk manęs,- man į galvą atėjo gera mintis, - gal tu galėtum dabar pavaikščioti po namus, pajudinti spąstus, kad jie suveiktų ir taip išgelbėtume tas peles. Tu protingas, tamsoje matai, pats juk neįkliūsi... 

-Na-a-a-a, mur- mur- mur, gal, - Liūtas mąstė, kraipė ūsus ir ausis, bet nieko aiškiai nepasakė.

-Tai gal tu pritari pelių žudymui? – vėl paklausiau, - gal vakar tą vargšę pelę pats nugalabijai?

-Na-a-a-a, gal muuuuur, ne-e-e... – atsakė Liūtas, bet nušoko nuo mano lovos, pasiražė ir išėjo iš kambario. 

Naktis mūsų namuose buvo nerami. Tris kartus išgirdome garsų pokštelėjimą – spąstai kažką gaudė, bet nieko nesugaudavo. Šaunuolis Liūtas.

Sekmadienio rytas buvo puikus. Neišsimiegojęs tėtis pripažino, kad spąstai visiškai nenaudingi ir liepė man juos nunešti į garažą. Nubėgau ten šokinėdamas ant vienos kojos. Buvo linksma, nes žinojau, kad pelėms mūsų namuose niekas nebegresia. Bet garaže! Tai, ką pamačiau garaže – nepamiršiu visą gyvenimą... Garažo viduryje gulėjo spąstai su per pusę suspaustu pelės kūnu. Norėjau ją išlaisvinti, bet negalėjau net pajudėti.Tiesiog žiūrėjau į sustingusius pelės pirštukus ir jie man akyse  mirguliavo, kol vaizdas išnyko tamsoje.

Kai atsmerkiau, pamačiau tėtį ir mamą, sėdinčius ant mano lovos. Abu buvo tokie susirūpinę, lyg aš sirgčiau, bet aš nesirgau. Tiesiog žinojau, kad tokia ta mano paskutinė sumauta vasara ir turėjo būti. Nuojauta manęs neapgavo.

Sekmadienį pakeitė pirmadienis, po jo atradienis ir taip toliau. Na žinote, kokia tvarka dienos prabėga. Atėjo tokia diena, kai supratau, kad tas negyvas peles visai pamiršau. Aš net paklausiau Lliūto ar jis irgi pamiršo. Liūtas pritariamai palingavo, po to net pamirksėjo abiem akim iškarto.

Kai pabudau naktį – supratau, kad per anksti apsidžiaugiau, aš vėl prisiminiau negyvas peles, nors labai to nenorėjau. Bet nieko nepadarysi, gulėjau tamsoje ir klausiausi Liūto murkimo. Staiga pastebėjau, kad per palangę bėga kažkoks šešėlis. Aš atsisėdau lovoje ir geriau įsižiūrėjau – už gėlių vazono slėpėsi mažas juodas peliukas. Prabudo Liūtas ir kaip tikras liūtas vienu šuoliu užšoko ant palangės. Jis viena letena prispaudė peliuko uodegą ir neleido jam pabėgti. Aš iš visų jėgų surėkiau Liūtui:

-Nežudyk, paleisk! 

Liūtas paleido uodegą, atsigulė ant palangės ir pradėjo tyliai juoktis:

-Koks tu juokingas, Rokai. Čia juk mano draugas, atėjo manęs aplankyti. Jis liko labai vienišas, kai taip netikėtai šią vasarą žuvo abo jo tėvai.

Peliukas buvo labai mielas, juodas kailiukas žvilgėjo, apvalios akytės smalsiai žvalgėsi. Jis vaikštinėjo tarp ištiestų Liūto letenų ir panašu, kad džiaugėsi, matydamas mano katiną. Labai bijojau paklausti vieno svarbaus dalyko, bet žinojau, kad turiu tai padaryti. Paliečiau pirštu peliuką ir jį atsargiau paglosčiau.

         - Peliuk, ar tu nekenti mūsų, nes šituose namuose žuvo tavo tėvai? – paklausiau.

Peliukas sunkiai atsiduso ir pasakė:

          -Aš nemoku nekęsti, aš tiesiog gyvenu. Kai man liūdna- verkiu, kai linksma- juokiuosi. O kai esu vienišas, ieškau draugų. Liūtas yra mano draugas, o tu - Liūto draugas, todėl galime visi draugauti. Negalvok daugiau apie mirtį, gyvenimas niekada nesibaigia, net kai atrodo, kad pakliuvai į spąstus.

Tai buvo tokie puikūs, raminantys žodžiai, kad akys nejučiom užsimerkė ir net nepajutau, kaip užmigau. O pirmas dalykas, kurį pamačiau atsimerkęs, buvo baltas narvelis ant palangės. Jame tupėjo mažas juodas peliukas, ramiai kramsnojantis sūrio gabaliuką. Mano oranžinis Liūtas tyliai gulėjo susirangęs ant narvelio ir su meile žiūrėjo į savo mažąjį draugą apačioje.

„Velniai griebtų, – pagalvojau, - gal šita vasara nebus tokia sumauta, kaip sakė nuojauta, gal bus ir gerų dalykų?“