– Neik į tamsų mišką – ten gyvena Kiškė! – kiekvieną vakarą mama vilkė  kartodavo mažajam vilkiukui, o po to, pasisodinusi jį ant kelių, pridurdavo:

 

 – Niekada, NIEKADA vienas neik į mišką!

 – Bet, MAMA, taip aš niekada nesužinosiu kas yra KIŠKĖ! – sušuko vilkiukas pro ašaras. Mama susupo jį į vilnonę skarą ir nunešė į lovelę kartodama:

 – Tšš... Miegok.

 

Vilkiukas nusprendė žūtbūt pasiekti mišką ir pamatyti baisiąją Kiškę. 

– Kas bebūtų,  – tarė jis sau,  – kas bebūtų, aš ją surasiu! Net jei ji mane gyvą suėstų! Net jei... – ir jis sunkiai atsiduso. – Net jei niekada negrįžčiau.

Vakarėjo. Dangus nusidažė grėsmingu raudoniu lyg nujausdamas į kokį žygį ruošiasi mažasis vilkiukas.

– Mama, aš išeinu! – tarė jis pašnibždomis ir nėrė pro duris – mama nė nepastebėjo.

 

Miškas buvo toks gražus! Medžiai barstė įvairiaspalvius lapus ir vilkukas vieną pagavo – didelį geltoną lapą – ir prisisegė jį prie krūtinės.

– Mama, aš atėjau į mišką! – sušuko jis.

– Ten gyvena Kiškė... – atsklido iš tolumų mamos balsas.

– Kiškė? – sukluso vilkiukas. 

Jam sunkiai sekėsi įsivaizduoti Kiškę, tik pamanė, kad tikriausiai ji turėtų būti milžiniško ūgio, ilgais, besidriekiančiais per visą mišką ūsais ir siaubingais nasrais, tik ir tykanti praryti mažą vilkiuką.

– Oi, - tarė sau vilkiukas. – Prasti popieriai. 

Jis prisiminė jaukiuosius namus, gerąją mamą, broliukus ir sesutes, besiglaudžiančius prie židinio, nubraukė ašarą ir patraukė ieškoti Kiškės.

Temo vis labiau ir vilkiukui pasidarė baisu. Staiga mažas padarėlis išniro iš prieblandos ir spruko į krūmus. 

– Oi, MAMA! – suriko vilkiukas ir nubudo.

Atsimerkė ir išvydo mamos akis.

– Blogą sapną susapnavai? – paklausė ji. – Miegok, tai tik sapnas.

Ir apklosčiusi jį nuėjo kurti židinio.

– Mama, mama, aš buvau...

– Žinau, viską žinau,  – šyptelėjo mama.

– Kas mane išgąsdino? 

– Tai buvo KIŠKĖ!

– Kiškė? Baisioji, pavojingoji KIŠKĖ?

– Taip, mažyli, o dabar miegok.

– Bet… ji visai nebaisi!

– Kiškė tavęs išsigando labiau nei tu jos, – meiliai tarė mama. – Didžiuojuosi tavimi, sūnyti.

– Mama…

– Taip, sūneli?

– Rytoj vėl eisiu į mišką! Aš nebijau Kiškės!

– Tu mano drąsuolis. Matau, kad užaugai. Greitai tėtis pasiims tave į Didįjį Išbandymą.

– Oho! O kas yra Didysis Išbandymas?

– Pirmoji tavo medžioklė.

– Pirmoji Mano Medžioklė! Aš užaugau, U – ŽAU - GAU! – sušuko vilkiukas. –   Nenoriu miego! Nenoriu miego, mama! Tik maži vilkiukai eina miegoti devintą! Aš jau didelis! Aš  jau DI – DE  – LIS! 

 

 

Kartą gyveno žmogelis, kuris vienintelis visoje Begalinio Liūdesio šalyje mokėjo šypsotis. Jis turėjo svajonę – vieną dieną aplankyti Linksmiausių Šypsenų šalį – sklido gandai, kad kiekvienas tos šalies gyventojas draugiškai šypsosi kas benutiktų.

Liūdesio šalyje buvo labai liūdna.

– Paliūdėkime,  – susitikę sakydavo vienas kitam šalies gyventojai. Ir pridurdavo:

– Geriau tikrai nebus.

Kai žmogelis nusišypsodavo, kaimynų veiduose išvysdavo pasibjaurėjimą. Tada jo šypsena dingdavo ir žmogelis imdavo tyliai verkti iš nevilties.

 – Niekas manęs nemyli,  – sakydavo jis savo šuneliui. – Visi tik liūdi ir liūdi...

Vieną dieną žmogelį visiškai prislėgė liūdesys. Jis sėdėjo susirietęs į kamuoliuką ir lingavo pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, kol suprato, kad blogiau būti negali. Tada, sukaupęs paskutines jėgas, išsitiesė ir sušuko:

 – Šypsenų šalie, Šypsenų šalie, aš ateinu! – ir iškeliavo ieškoti tos stebuklingos vietos kur visi šypsosi.

Ją rado visai netoli, už savo namo kampo. Šypsenų šalį juosė mėlyni kalnai, į dangų kilo spalvoti balionai, skriejo švytintys fejerverkai – vyko nesibaigianti šventė. Visi Šypsenų šalies gyventojai stovėjo prie savo namelių, juokėsi ir atrodė be galo laimingi. Žmogelis negalėjo patikėti savo akimis ir plačiai plačiai nusišypsojo. 

– Sveikas, bičiuli! – sušuko kažkas jam už nugaros. 

– Labas... – nedrąsiai tarė žmogelis. Atsisukęs išvydo meiliai besišypsantį veidelį. Tai buvo maža mergytė dangaus melsvumo suknute, smėlio spalvos bateliais ir gelsvais plaukučiais, supintais į dvi kaseles.

– Eime! – sušuko ji. – Parodysiu tau mūsų šalį!

Ir jie patraukė apžiūrėti Šypsenų šalies.

– Taip, taip, mes nuolat šypsomės! – čiauškėjo mergaitė.

– Ar jūs laimingi? – smarkiai abejodamas paklausė Liūdesio šalies gyventojas.

– Laimingi! – linksmai atsakė mergaitė. – Argi gali būti kitaip?

Žmogelis tylėjo.

Netrukus jie pasiekė miestą, kurio namų stogai buvo auksiniai, o virš kiekvieno jų žėrėjo po žvaigždę. Pro šalį plaukė laimingi veidai, dažnai suskambėdavo linksmas juokas ir žmogelis suprato, kad rado Namus. 

 

Vakare draugai sėdėjo Amžinybės upės pakrantėje žvelgdami į sūkuriuojantį vandenį.

 – Rytoj iškeliauju,  – tarė žmogelis.

– Kur? – nustebo mergaitė.

– Namo.

– Namo?

– Ten labai LIŪDNA… 

– Oi! – sušuko mergytė ir stipriai jį apkabino. – Neišleisiu tavęs, broliuk! Pasilik su mumis. 

– Bet man reikia grįžti... 

– Ar tikrai Liūdesio šaliai tavęs reikia?

Žmogelis ilgai tylėjo. Galiausiai vos girdimai tarė:

– Argi viena šypsena gali ką nors pakeisti Liūdesio šalyje kur visi verkia ir skundžiasi?

– Galbūt, - tarė mergytė,  – bet būtų geriau jei jų būtų daugiau... 

– Daugiau šypsenų! – sušuko žmogelis. 

– Daugiau šypsenų! – sukrykštė mergaitė.

Jų žodžių aidas džiaugsmingai  nusirito per upę pasiekdamas Liūdesio šalį...