Ech, pavasaris... O pavasarį visi įsimyli. Net ir mano  draugas, visiškas tinginys Dagas, įsimylėjo ir dabar skrajoja padebesiuose iš laimės, o aš kaip vienas, taip vienas...  Turbūt dabar spėliojate, kas aš? Galbūt katinas? Neatspėjot. Šuo? Tikrai ne. Ogi... dramblys! Taip, taip! Tikrų tikriausias dramblys! O Dagas, mano draugas, yra ....asilas! Tingus, gyvenimo išlepintas asilas. Mano sielos dvynys. Su juo perėjom ir ugnį, ir ledą. Bet šit, jis ėmė ir įsimylėjo ... varlę... Neįtikėtina! Tačiau man teko tuo patikėti. Dabar jis dažniausiai būna su ja, tad man laiko visai nebeskiria ir turiu pramogų susigalvoti pats. Tą ir bandau daryti, bet bemąstant vis dažniau aplanko mintys, kad ir aš noriu kažkam skirti laiko ir ... įsimylėti! Nors vis nežinau ko griebtis... Manau, pats laikas paprašyti  asilo patarimo. Jis gerai nusimano apie viską. Vieną nepaprastai saulėtą dieną susiradau jį ir išdėsčiau jam savo bėdą:

- Asile, turi man padėti, prašau! 

- Na, na? Ir kas gi dabar tave kankina, mano mielasai? Pasakyk man... Tik greičiau...Maribela...Ach...Kokia ji graži...

- Nagi nustok galvoti apie ją, bent šią minutę, ir išklausyk manęs!  Kai tu vis daugiau laiko praleidi su savo drauge varle, aš turiu būti vienas ir susigalvoti sau naujų pramogų, o begalvojant vis dažniau galvą užlieja mintys, kad ir aš noriu ĮSIMYLĖTI! Juk vis dėlto pavasaris...

     Asilas buvo tik bepražiojąs savo burną, vėl svajodamas apie Maribelą, bet po mano greito ir drąsaus išsisakymo jis taip ir liko stovėti pravira burna nieko netaręs. Galų gale prabilo ir išrėžė man itin gerą pamokymą :

- Drambly...Oho...Tu...Tu nori įsimylėti...Bet žinai, ką aš tau pasakysiu? Neieškok meilės. Ji pati pas tave ateis, tereikia sulaukti tinkamo laiko. Nepiršk savo meilės tiems, kurie jos galbūt visai nevertina ir nesupranta, tiesiog būk savimi. Ir patikėk manim: jei jau mane, kvailą ir tingų asilą, aplankė šis nuostabus jausmas, tai tave, tokį nepaprastai gerą ir nuoširdų dramblį, ji aplankys dar greičiau. O dabar... Maribela! Och, mano išsvajotoji Maribela, atlekiu pas tave! Ir...na...pagalvok apie tai, ką aš tau pasakiau...Maribela, štai ir aš!

     Dagas, palaimingai striksėdamas, nušokavo pas savo mylimąją, o aš likau it mietą kandęs. Šįkart ir man metas susimąstyti. O gal ir tiesą asilas sakė? Galbūt ji pati pas mane ateis...Ta išsvajotoji meilė...Juk asilą ji jau surado. O kodėl gi pas mane negalėtų atskubėti? Tai žinoma, ateis! Telieka tik laukti...O, štai ką tik pro mane pavasariškai kvepianti praėjo mano buvusi kaimynė, vieno suolo draugė. Liusila. Ach, koks gražus vardas. Gal ji sutiktų su manimi pasivaikščioti? O gal į kiną? Ojė, jaučiu drugelius pilve... Kas čia dabar?

 

 

Mirtis - greitas, neišvengiamas dalykas. Bet skaudu, kai tu numiršti ne pats, o nuo žmogaus, kurį labai mylėjai, rankų. Taip nutiko ir man. Na... O kad jūs viską geriau suprastumėte, aš jums papasakosiu viską nuo pat pradžių. Buvo taip... 

     Gyvenau prabangiame name, turėjau nuostabią šeimininkę ir džiaugiausi man suteiktais gyvenimo malonumais. Turėjau vieną ydą – nekenčiau ir net nesiruošiau gaudyti pelių. Buvau jau senstelėjęs, tad nusprendžiau, kad man metas į pensiją ir jokiomis pelėmis tikrai neužsiimsiu. Vietoj to, kad vaikyčiausi tas nelemtąsias visą dieną, aš pasirinkdavau savo numylėtąjį kamputį lovos gale ir palaimingai svajodamas apie šiltą pieną su tutučiais, nusnausdavau geras porą valandų. Kartą  pasireiškė ir mano šeimininkė:

- Na, tokio tingaus katino dar nesu mačiusi! Guli kiaurą dieną nieko neveikdamas, o pelės jau baigia viską sugraužti!

,,Ech, na negi nėra sūrio? Spąstų? Ar kažko panašaus gaudyti pelėms?“ - tingiai mąsčiau . ,,Nejaugi ji visiškai manęs nesupranta? Negi nemato, kad aš jau senas, paliegęs pensininkas, ir pelės –  ne mano pašaukimas šiame gyvenime? O gal ji nenori su tuo susitaikyti?“ 

Bet vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kai aš kaip ir paprastą eilinę dieną  ramiai sau pūčiau į akį, išgirdau durų trenksmą ir... murkimą! Taip, taip, murkimą! Ir ne bet kokį, o katino – jauno, veržlaus, stipraus ir energingo - murkimą ir meilius šeimininkės žodelius :

- Na, gražuoli, štai tavo namai! Netrukus gausi paėsti, galėsi ramiai pasnausti, o vėliau skirsiu tau ypatingą užduotį.

Katinas! Du katinai po vienu stogu? Na, jau ne! Niekada! Bet vis dėlto šeimininkė sočiai pamaitino „nekviestą svečią“, saugiai paguldė į lovą ir dar davė mano mėgstamiausią siūlų kamuoliuką! Šito tai jau per daug! Valdžiausi, kad nepratrūkčiau iš pykčio. Visas dvi valandas  „jaunuolis“ miegojo kaip užmuštas ir, rodės, niekas jo nepažadintų, o aš skersavau į jį paniekos pilnu žvilgsniu. Galų gale, po varginančių dviejų valandų laukimo, jis prabudo, pasirąžė ir puolė žaisti su Mano Siūlų Kamuoliuku. Draskė, mėtė į orą, kandžiojo, trypė ir niokojo mano taip saugotą brangenybę, kol galų gale atėjo šeimininkė ir pasakė:

- Na, dabar tavo užduotis, Salduti. Sugaudyk visas kambario peles ir už tai galėsi šiltai ir minkštai miegoti lovos kamputyje.

     Ką? Juk tai mano lovos kamputis, mano, ir niekieno kito! O dar tas „Saldutis“... Iš proto varo visi tie meilinimai. Bet  „Saldutis“, rodos, viską suprato teisingai ir, šokęs iš lovos, žaibo greičiu sugaudė visas iki vienos nelabąsias peles, tada kaipmat atsidūrė šeimininkei ant kelių, kur buvo glostomas, meilinamas gražiausiais žodeliais, o po to vėlei draskė mano siūlų kamuoliuką sofos gale. Man pasidarė liūdna ir skaudu, nes prisiminiau, kaip kažkada mane glostė, meilino ir laikė šiltose rankose. Bet dabar taip nėra.

      Dar labiau nuotaika subjuro, kai sužinojau, jog kitą dieną mane veš pas veterinarą. „O kam?“ -  pagalvojau. - ,,Juk esu sveikas, niekuo nesiskundžiu, lyg ir nesergu.“ Bet vis tiek kita diena atėjo daug greičiau negu tikėjausi. Šeimininkė mane šiurkščiai paėmė į rankas ir įmetė į mašiną. „Na, čia dabar kas? Kur dingo jos švelnumas? Turbūt ji neišsimiegojusi...“- tyliai įmestas į  nuošalų mašinos kampą mąsčiau. Jau ir specialus veterinaro kabinetas.  Buvau patupdytas ant šaltos geležinės lovos ir laukiau. Mačiau, kad šeimininkė kalbasi su kabineto šeimininku, kažką tariasi ir galų gale veterinaras, paėmęs didelį švirkštą, prisiurbė į jį kažkokio keistos spalvos smirdančio skysčio ir liūdnai palingavęs galva drebančiomis rankomis padavė mano šeimininkei. Ši ryžtingais, tvirtais žingsniais atėjo iki manęs, stipriai suspaudė rankoje laikytą švirkštą ir nieko netarusi dūrė. Iš pradžių pajutau didelį skausmą, paskui palengvėjimą ir supratau,  kad mirštu. Paskutinę sekundę ašarų pilnomis akimis pažiūrėjau į savo kažkada buvusią gerą šeimininkę, jos akyse tepamačiau  pikdžiugišką panieką ir gailiai sumiauksėjęs supratau,  kad viskas baigta. Neturėjau net vardo. Per visus savo gyvenimo metus buvau šaukiamas tik „kic kic“ arba „eik šen, tu išpaikęs katine“ ! Ir štai pabaiga. Su ašaromis akyse. Daugiau nieko nemačiau, tik tamsa užliejo akis. Su ja ir susiliejau, kad pakliūčiau ten, kur gera, kur nebus jokių „Saldučių“, kur niekas be leidimo neims mano siūlų kamuoliuko, kur nebus piktų bei pagiežingų akių ir kur niekas laisva valia neatims man gyvybės ir

gyvenimo džiaugsmo.