Mažame miestelyje, sename dideliame pastate, kuriame buvo didelė žiūrovų salė su gale salės esančiu paaukštinimu, kurį suaugusieji vadino scena - atgydavo visos pasakos. Čia paprasta, visų skriaudžiama Pelenė tapdavo karalaite,  medinukas  Buratinas tėtės Karlo pagalba atrasdavo auksinį raktelį, užjūrio saloje gražiuose rūmuose pabaisa saugojo "Raudonąją gėlelę", caraitis Ivanas nugalėdavo Koščejų nemirtingąjį, Batuotas Katinas įveikdavo piktą žmogėdrą ir padėdavo savo šeimininkui vesti karalaitę... 

Ir dar daug daug pasakų atgydavo mažųjų žiūrovų akyse. Visiems vaikams labai patikdavo žiūrėti spektaklius, kuriuose atgydavo paprastos lėlės, tapusios pasakų herojais. 

Kai pasibaigdavo diena ir visur pasidarydavo tamsu, naktį, kaip ir būna visose pasakose, dideliame kambaryje iš visų pašalių, iš visų kampų draugėj susiburdavo visi šie pasakų herojai ir kiekvienas pasakodavo savo nuotykius, tik kambario kampe atremta į sieną tylėdavo sena rapyra. Vieną kartą visi jos paklausė: 

- Kodėl tu tyli?

 Rapyra atsiduso ir pradėjo pasakoti: 

-Mano senelė ir prosenelė špaga, o mano gimtinė šalis vadinama Prancūzija, kuri garbinama drąsa, ryžtas, ištikimybė ir kito taip reikalingos visiems žmonėms gerosios savybės. Prie diržo špagas prisikabinę nešiodavo karaliaus kariai, vadinami muškietininkais, kurie dėvėdavo plačias skrybėles. Visi jie buvo ištikimi savo tėvynei ir vienas kitam. 

Na , o aš, - kukliai nuleidusi savo akutes tarė rapyra. - Esu tokia pat špaga, tik mūšius laimiu ne kovų laukuose o sporto salėse, sportiniuose mūšiuose, kur priešininkai fechtuoja nesužeisdami vienas kito. Mano šeimininkė vilkėdavo baltą aprangą, ant galvos užsidėdavo apsauginį baltą šalmą, truputį panašų į kosmonautų skafandrą, ir kaudavosi tik sporto salėse. Ji turėjo gelsvus kaip linai plaukus, ir buvo melsvų, lyg ežerai akių. Jos rankų judesiai buvo greiti, kaip mintis, reakcija, kaip žaibo blyksnis, be to ji labai mylėjo mane, žiūrėjo, kad geležtė visad blizgėtų. Mūsų šalyje ji įveikė visas varžoves ir keliaudavo į kitas rytų šalis kautis su tų šalių sportininkėmis. Jei pasitaikydavo upė (tokia, kaip Nemunas) ji perplaukdavo, vienoje rankoje laikydavo mane suvyniotą į rūbus, o kita irdamasi. Visose šalyse (Gruzijoje, Armėnijoje, Tadžikijoje, Uzbekijoje ir kt.) ji laimėdavo tai aukso, tai sidabro medalius, garsino savo tėvynės vardą, ir išmokė mane niekada nepasiduoti. Svarbiausia turėti tikslą, nenuleisti rankų net pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis, kovoti net tada, kai atrodys  tau, jog kova jau pralaimėta. 

Labai gražu būdavo pažiūrėti, kai kokioje užsienio šalies sporto salėje, išsirikiuodavo visa eilė baltai apsirengusių merginų rapyrininkių su špaga vienoje ir, apsauginiu šalmu kitoje rankoje. O tarp jų stovėdavo mano šeimininkė, neišleisdama manęs iš rankos.  Paskui kai ji laimėdavo kovą, grodavo mūsų šalies himną. Visados prisimenu jos mažytę paslaptį. Ji vis kartodavo sau ir kitiems: - „Kai tau bus labai blogai, suspausk kumščius, tvirtai užmerk akis, du sykius giliai įkvėpk ir iškvėpk , o ištardamas žodelį -  „Aš galiu“,  svajonė išsipildydavo.