Susipažinkime – aš Nagliukas!

        Aš esu Naglis. Nagliukas. Mane mano mergaitės Kristina ir Loreta taip pavadino. Mat gimiau rugpjūčio 13 dieną. Atsiverskite kalendoriaus lapuką ir rasite mano vardą. Tad šią paskutinio vasaros mėnesio dieną mane aplanko dvigubas džiaugsmas, nes švenčiu ir gimtadienį, ir vardadienį. Aš esu liūtas,  jau ne liūtukas (nors man labai patinka, kai taip šaukia), nes man jau 10 metukų. Puošiuosi rusvu kailiuku ir juodais karčiais.  Pūstuose žandukuose slepiasi ne nuožmūs nasrai, o džiugi šypsenėlė. Ir nagiukai mano neaštrūs, nes aš mielas ir švelnus žvėriukas. Ir apskritai – aš ypatingas. Tai jaučiu visu savo vatiniu kūneliu.  Galvojate, kad aš meluoju? Ir sakote, kad aš pagyrų puodas? Paklausykite mano istorijos ir patys nuspręskite.

Aš gimiau paslaptingiausiame Lietuvos kaimelyje. Buvo spalvota vasara. Mano mažoji Kristina pakvietė mane mintimis. Kaip jai pavyko? Ogi kartą ji ėmė ir labai labai tikėdama tuo, ką sako, šūktelėjo:„ man reikia mielo, mielo liūtuko!“ Kristinutė buvo protinga mergaitė, dėl to nekaulijo mamos pinigėlių ir nebėgo į parduotuvę manęs pirkti, neieškojo manęs zoologijos sode ir nesibeldė į tolimąją Afriką. Aš gimiau jos svajonėse, o kai širdelė susidraugauja su svajone, kartu jos kuria stebuklus. Kai saulelė pasuko link popietės, mano mergaitė susirado rusvų siūlų kamuoliuką ir medinėje dėžutėje snaudusį vąšelį Nertuką. Jis tuoj pat susidraugavo su mergaitės pirštukais: Didžiuoju Dešiniuoju, Smiliumi Dešiniuoju, Nykščiu Dešiniuoju, Bevardžiu Dešiniuoju ir Mažyliu Dešiniuoju bei jų pusbroliais  Kairiaisiais. Visi drausmingai užėmė savo vietas ir draugiškai padėjo siūlų kamuoliukui ir vąšeliui Nertukui pildyti svajonę. Po valandėlės aš pajutau, kaip maloniai ėmė kutenti pilvuką, paskui vieną letenytę, antrą... Tik buvau kažkoks išsibarstęs ir aptingęs. Maniau, kad esu ne vienas, o kokie 5, gal 6... oi net nepamenu – daug mažų minkštų kamuoliukų. Man buvo linksma, nes galėjau žaisti. Kristinutė buvo mane paguldžiusi ant sofos ir kartais atriedėjęs naujasis būrelio narys kumštelėdavo į pašonę. Tas trenkdavosi į kitą, dar į kitą kamuoliuką. Jaučiausi kaip tikras imtynininkas. Nors nežinojau dar, kas tas imtynininkas, bet girdėjau kambaryje burzgiančią kvadratinę dėžutę, o į ją žiūrinti močiutė burbėjo: „Stumdosi tie imtynininkai, negražu...“ Nežinojau dar, ar gražu stumdytis, bet tyliai nutariau, kad minkštai tai daryti galima. Nepamenu, ar ilgai save laikiau dideliu ir minkštu būriu pramuštgalvių, bet... Vieną akimirką pajutau, kaip prie manęs artėja didelė adata. Labai išsigandau. Buvo kilusi mintis sprukti. Tik gaila buvo palikti šiltus mergaitės delniukus. Gerai, kad išlikau tvirtas ir kantrus. Kristinutė neketino manęs skriausti. Mergaitė norėjo man padėti susirinkti save į vieną – tikrą žvėriuką. „Dabar būsi tikras liūtas,“ – tyliai šnabždėjo. Vos neapalpau iš džiaugsmo. Aš būsiu LIŪTAS.  Tiesa pasakius, dar buvau naujokas šiame dideliame pasaulyje, kad gerai nežinojau, ir kas tas liūtas. Bet į tą pačią dėžutę žiūrėdama močiutė šūktelėjo: „Vaikai, liūtus rodo! Kokie gražūs ir stiprūs gyvūnai!“ Man patiko džiugus močiutės balsas – tad norėjau būti liūtu. Kai adata baigė darbą, visi buvę kambaryje ėmė mane apžiūrinėti.  „Kažkoks netikras liūtas“, - išgirdau, ir mane sukaustė baimė. Net nepastebėjau, kaip kažkur dingo močiutė ir atnešė pūkuotas riestanoses šliures. Jos neprieštaravo paskolinti savo atliekamų kailiukų (kambaryje šilumos niekada netrūko ir kailiukai tik kėlė bereikalingų rūpesčių).  Taip man buvo parūpinti  juodi  karčiai  ir mielas pūkuotas uodegos galiukas.

„Tikras liūtas. Gražus liūtukas,“ – vėl pasigirdo namiškių komentarai. Aš įsitaisiau Kristinos delniukuose ir savo juodomis akutėmis ėmiau stebėti pasaulį. Taip susižavėjau ant palangės žydėjusia gėle, kad nepajutau, kaip atsidūriau kituose delnuose. Tai buvo vyresnės mano mergaitės sesės Loretos rankos. Aš – dovana! Mažė manęs paprašė, kad niekada vyresnėlės nepalikčiau, saugočiau ją, įkvėpčiau drąsos ir nepamirščiau palinksminti. Tai tapo mano liūtiško gyvenimo tikslu. Mergaitė sesutei mane dovanojo su tokia didele meile, kad nuo tos dienos mano vatiniame kūnelyje kažkas maloniai suspurdėjo.