Tądien nuo lietaus apsunkęs dangaus pilvas ėmė ir praplyšo. Pliaupė be sustojimo, o aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Kiaurai permirkęs žingsniavau vienui vienas. Visa laimė, kad lietų aš labai mėgstu. Ypač tokį vėsų, bet ne per šaltą, kokį atneša tik vasaros audros. Šlapiu smilgų kilimu bridau tolyn, link lauko pakrašty kūpsančio kalno. Viename jo šone kerojo klevas, po kuriuo mėgdavau pasėdėti. Savaime susiraizgiusiame šaknų krėsle jaukiai jausdavausi tiek kepinant saulei, tiek pliaupiant lietui. Tikrą pastogę čia atstojo tankiai persikloję medžio lapai.

Dar nebuvau apsisprendęs, ką ten šiandien veiksiu. Kišenėje nešiausi nedidelį lenktinį peiliuką, tinkamą drožinėti ar tiesiog žievei parakinėti. Pasiekęs medį, įsitaisiau tankiame jo šaknų lizde. Atsirėmęs į kamieną, patenkintas kyštelėjau lietaus lašais aplipusią ranką į kišenę. Peiliukas slėpėsi medžiagos klostėje, todėl, bandydamas jį pačiupti, įtempiau koją ir kulnu stipriai įsirėmiau į žemę. Vos spėjęs sugriebti geležtę, pajutau, kad vieta, į kurią buvau įsispyręs, kiūžta ir trupa. Jau po akimirkos tiesiai po raizgalyne, ant kurios sėdėjau, atsivėrė juoda skylė. Dalis susipynusių šaknų tiesiog liko stirksoti ore. 

Apstulbęs žvelgiau į praplyšusią žemę. Čia pat pylė kaip iš kibiro, grėsmingai dudeno griaustinis, o aš negalėjau patikėti savo akimis. Netrukus nuostabą nugalėjo smalsumas ir ėmiau žvalgytis, ar neišeitų man kaip nors įsiropšti į naująją duobę. Atsargiai, prisilaikydamas šaknų, ėmiau kabarotis žemyn. Kojomis pasiekęs dugną kurį laiką marksčiausi, bandydamas apsiprasti su prietema. Supratau, kad stoviu tikrai ne ant juodžemio. Tarp subyrėjusių žemių grumstų švietėsi šviesus ir švelnus pagrindas, kurio paviršius truputį blizgėjo. Įmantriai susisukusi forma priminė didžiulę kriauklę. Pritūpęs paliečiau ją delnu, ir į galvą šovė stulbinanti mintis – tai, ką mačiau, labiausiai panašėjo į milžinišką ausį!

Nuo šio supratimo net oda pašiurpo. Dėl visa ko iš kišenės išsitraukiau peiliuką, o į galvą ėmė lįsti visokios girdėtos istorijos apie gyvus kalnus, juose gyvenančius monus ir panašiai. Nebežinojau, ką daryti. Visai pasimetęs ėmiau ir bakstelėjau savo aštriuoju ginklu į rausvą   vingį. Mano akyse iš nedidelės skylutės išdygo visai nemažas raudonas lašas. Ausis buvo gyva! Tai supratus, kojos pačios sujudo, ir aš kuo skubiausiai šokau kabarotis lauk. 

Išlipęs iš duobės, net nestabtelėjęs atsipūsti, pasileidau bėgti. Tik vos spėjau žengti žingsį, viskas aplinkui sudrebėjo, ir aš susvyravęs parvirtau. Sustingęs stebėjau, kaip visai netoliese žemė plyšta taip pat, kaip ką tik po klevu. Čia pat prasivėrė dar pora skylių ir viskas vėl nurimo. Lėtai atsistojau ir atsargiai pritipenau prie artimiausios duobės. Iki krašto pasilikau porą didelių žingsnių – taip bijojau nugarmėti. Tiesiai iš gelmės į mane žvelgė plačiai atmerkta didžiulė akis, kartkartėmis sumirksinti nuo papsinčių lietaus lašų. Taip sutrikau, kad likau stovėti kaip įbestas. Akis prisimerkė, o kažkur, man už nugaros, pasigirdo žemas balsas, nuo kurio virpėjo visas kalnas ir net gretimas smilgų laukas.

⁃ Ką? – tepasakė.

⁃ Ką?! – Iš netikėtumo šūktelėjau tą patį.

⁃ Ką? – Ir vėl pakartojo kažkas.

Atitokęs apsisukau ir nuskuodžiau link duobės, iš kurios rodėsi, kad sklinda balsas. Joje įžiūrėjau putlias, tankia barzda apaugusias lūpas. Tai jos sududeno tą trumpą klausimą, į kurį nežinojau ką atsakyti.

⁃ Kas tu? – nedrąsiai sušnabždėjau.

Lūpos tylėjo. Apsiskęs nubėgau atgal prie klevo.

⁃ Kas tu?! – Garsiai surikau į duobę, kurios gelmėje ką tik aptikau ausį.

⁃ O kas toks tu? Ir kam mane budini, ar yra koks reikalas? – Atsiliepė.

⁃ Aš... Aš netyčia. Tu ką, gyvas kalnas? – šūktelėjau su nuostaba.

⁃ Cha, kalnas, – dusliai nusijuokė, o žemė po kojomis net siūbtelėjo, – aš – milžinas!

Tai štai kam priklausė ausis, akis ir barzdota burna! Buvau apstulbęs, kad šie legendų dičkiai visai neišgalvoti, o gyvas to įrodymas čia pat dėbso į mane iš po žemių. 

Prabudusiam milžinui į ausį sušaukiau dar ne vieną klausimą, bet jis vis burbėjo, kad be jokio reikalo jį prižadinau ir kad į visokius niekus nė nesirengia atsakinėti. Kai ėmė temti ir aš, truputį pavargęs nuo nemandagaus jo tono, pasisukau traukti namo, balsas sušvelnėjo. Milžinas sakė norįs, kad virš jo prasivėrusias duobes aš ir vėl užversčiau ir užlyginčiau, o apie mūsų susitikimą niekam nepasakočiau. 

Bet gi tebuvau mažas berniukas! Nė nenumaniau, iš kur galėčiau paimti tiek juodžemio ir kaip nudirbčiau tokį didelį darbą, nesukėlęs įtarimo tėvams. Žvelgdamas į nepatenkintai surauktą milžino akį, šiaip taip susitariau, kad parlėksiu namo ir pasikviesiu pagalbos. 

Net uždusęs viską išbėriau tėčiui, bet jis nė nemanė manimi patikėti. Tik pats kalne pamatęs ausį, akį ir lūpas viską suprato ir daugiau nebepratarė nei žodžio. Išklausęs visus milžino nurodymus, tuoj pat ėmėsi darbo. Apsvaigęs nuo nuotykio, kartu su juo slėpiau visus neįtikėtinos  istorijos įrodymus. Tiksliau pasakius, viską dirbo tėtis, o aš atsakingai sekiojau iš paskos ir labai kruopščiai šviečiau žibintuvėliu. Pirmieji saulės spinduliai susmigo jau į šviežiai išpurentą dirvą.

Su tėčiu apie šį nutikimą niekada nebesikalbėjom. Šitaip atsakingai abu laikomės milžinui duoto žodžio. Tik man ramybės neduoda viena paslaptis, išgirsta prieš pat užpilant barzdotą burną žemėmis. Pasirodo, tokių miego buveinių mūsų krašte daugybė, tik mes, mažieji žmonės, nebenumanom, kuri kalva – tik žemių krūva, o kurioje ilsisi didžiulė paslaptis. 

Tai žinodamas, labai mėgstu prisėsti kokioje papėdėje ir, sulaikęs kvapą, įsiklausyti. Man atrodo, kartais tikrai pajuntu, kaip ramiai ir beveik nepastebimai kalnuose alsuoja visų pamiršti milžinai.