Šįryt išbėgęs į kiemą Martynukas rado keistus pėdsakus. Ne kiškio, ne lapės, bet kažkokius dar nematytus. Be pėdučių, tik mažas juosteles įspaustas ant drėgno tako. Jų buvo tiek daug, kad negalėjo suprasti, kur jie prasideda, o kur pasibaigia. Ilgai ir įdėmiai Martynukas ieškojo šių keistų pėdsakų pradžios ir pabaigos, bet taip ir nerado. Įdomu, kas čia toks keistas vaikščiojo po kiemą, galvojo sau Martynas. Tik netikėtai tako pakraštyje pamatė susiraičiusį slieką. Tai štai kieno šie pėdsakai – apsidžiaugė Martynas. Sliekas jam pasirodė kažkoks liūdnas ir vienišas.

 Visi turi namus: voverė – drevę, lapė – olą, paukščiai – lizdus. O kur slieko namai? Šito Martynas nežinojo. Tad greitu žingsniu nuskubėjo paklausti močiutės, kuri, kaip visada, triūsė sode. Bet ir močiutė negalėjo pasakyti, kur yra slieko namas. Ir kaimynas, kuris gyveno už tvoros ir viską žinojo, taip pat negalėjo atsakyti į šį svarbų klausimą. Jei niekas nežino, tai reiškia, kad sliekas neturi namų. Todėl jis toks liūdnas, pagalvojo atsidusęs Martynukas. Tad nieko nelaukdamas ėmėsi darbo. Tako pakraštyje surado tinkamiausią vietą namui. Prinešė žvyro, smėlio. Berniukas norėjo, kad namas patiktų sliekui, tad stengėsi kiek galėdamas. Padarė mažas dureles ir langelį, o stogą papuošė medžių lapais.

Pasirodžius pirmoms sutemoms, namas buvo baigtas. Apžiūrėjęs namą iš visų pusių, Martynukas nebuvo visiškai patenkintas. Kažko trūksta, apžiūrinėdamas namelį, mąstė darbštuolis. Reikia šviesos, staiga pagalvojo, juk liūdna bus sliekui tamsiame namelyje. Kad taip vieną žvaigždutę iš dangaus ant slieko namelio pakabinus, svajojo Martynukas. Kaip tyčia, danguje nė vienos žvaigždutės nematyti, visas dangus užklotas tamsiais debesimis. Užlipo berniukas ant tvoros, kad būtų arčiau dangaus ir ėmė pūsti, kad debesys greičiau išsisklaidytų. Taip stipriai pūtė, kad skruostai kaip balionai išsipūtė. Martynas net šūktelėjo iš džiaugsmo, kai pro tamsių debesų plyšelį pamatė spindinčią žvaigždutę. Pavyko, apsidžiaugė. Žvaigždutė taip ryškiai švietė, kad vaikas net pastebėjo, kaip ji jam mirktelėjo, pažadėdama apšviesti slieko namelį. Atsigręžė, o ant namelio stogo jau šviečia maža žvaigždutė.

- Martynuk, grįžk namo, jau temsta, – išgirdo močiutės balsą.

Martynukas dar kartą apžiūrėjo šviečiantį slieko namelį ir laimingas nubėgo namo. Nuo šiandien ir sliekas turės namus – nepaprastus, su šviečiančia žvaigždute.