Kartą sename apleistame atrakcionų parke stovėjo traukinukas. Norėtųsi pasakyti, gyveno, bet argi tai pavadinsi gyvenimu? Jau seniai juo nevažinėjo ir nežvygavo vaikučiai, o ratukai buvo aprūdiję ir pamiršę tą malonų vėjelio švilpimą, kai bėgiais smagiai sukosi ir sukosi. Ir pats traukinukas atrodė nekaip. Kadaise buvęs skaisčiai baltos spalvos, su mėlynomis ir geltonomis juostomis ant šonų, dabar jis buvo nusėtas rūdžių taškeliais, merkiamas lietaus ir sniego, purvinas, prie šonų prilipusiais senais lapais ir labai nelaimingas. Tik kadaise geraširdžio dailininko išpieštas traukinuko veidelis neišbluko ir nuolat šypsojosi. Kam – nežinia. Vėjams, lietui, sniegui, krentantiems lapams ar savo puikių praėjusių dienų prisiminimams...

O prisiminti būta ko! 

Kaip jis, vaikų numylėtinis, sukdavo savo ratelius, lenktyniaudamas su vėju! Kaip spindėdavo saulėje savo skaisčiai balta spalva, o pro šalį skrendančios žuvėdros atrodydavo tik pilki, vos įmatomi taškeliai! Kaip vaikučiai trypdavo kojelėmis, tempdami mamas prie atrakcionų parko kasos ir prašydavo iškart kelių bilietų! Kaip maloniai bildėdavo jo ratukai – tuku tuku, tuku tuku (be abejonės, visada kruopščiai ištepti alyva)! O vakare ateidavo atrakcionų parko direktorius, meiliai paglostydavo traukinuko šonus ir ištardavo: „Šaunuolis!“ Tos akimirkos traukinukas laukdavo visą dieną! 

Dabar viso to nebebuvo. Direktorius paseno ir išvažiavo į senelių namus, karuselių niekas taip nebemylėjo ir nebeprižiūrėjo, tad jos po truputį pradėjo gesti, lūžinėti, byrėti, kol galiausiai miestelio valdžia nutarė parką uždaryti. Užtvėrė tvorą ir pakabino dideliausią spyną, kad gink dieve joks smalsus vaikiūkštis ten neįlįstų ir nenusisuktų sprando. Nuo to laiko traukinukas stovi sau vienas, niekam nereikalingas, nemylimas, niekas vakare nepaglosto jo puikių šonų ir neištaria: „Šaunuolis!“ Tik keli žvirbliai atskrenda pasidalyti dienos naujienomis ir tai vis rečiau, nes čia niekas nebesilanko ir nepalieka jiems trupinių. 

Tiesa! Traukinukas iš tikro nėra vienas, tik to net nenutuokia! Ant vienos jo sėdynės guli kažkieno palikta maža lėlytė. Didumo sulig mano mažuoju piršteliu. Sakot, tokių nebūna? Na, mano vaikystėje tikrai buvo.  Juk be galo smagu visur ją su savim turėti! Įsidedi į kišenę ir niekada nebūni vienas! O svarbiausia, turi paslaptį – niekas nežino, koks mažutėlaitis padarėlis guli tavo kišenėlėje – tik tu! Matyt, šitas mažutėlaitis padarėlis iš kišenėlės iškrito ir buvo paliktas čia, apleistame atrakcionų parke. Liūdna buvo lėlytei. Juk lėlytės yra tam, kad būtų mažų mergaičių myluojamos, sūpuojamos, rengiamos, visur nešiojamos, o ne tam, kad apleistos ir pamirštos gulėtų ant seniai nebevažiuojančio traukinuko sėdynės. 

Taip ir leido savo lėtai slenkančias dienas du nelaimingi sutvėrimai – apleistas traukinukas ir pamiršta lėlytė, liūdnas savo godas gododami ir net nenutuokdami apie vienas kito buvimą. Kol vieną dieną sename apleistame atrakcionų parke nesuskambo vaiko juokas. Sukluso traukinukas, kilstelėjo savo mažą dailią galvelę lėlytė – kas tai galėtų būti? Ogi maža smalsi mergaitė, gretimame miškelyje rinkdama rudeninių lapų puokštę, atrado tvorą, o tvoroje – plyšį; žvilgtelėjo pro jį ir išvydo tai, ko net nesvajojo – tikrų tikriausią atrakcionų parką! O, svarbiausia, niekas apie jį nežinojo, tik ji viena! Tiksliau, buvo pamiršę. Taigi dabar visas šis nuostabus parkas buvo jos vienos! Ir visai nesvarbu, kad karuselės neveikė, vis tiek koks smagumėlis viską žvalgyti, tyrinėti ir pasijusti visų šitų gėrybių šeimininke! O Rūtelė – toks mergaitės vardas – buvo puiki šeimininkė! Ji atsitempė šluotą ir gerokai pasidarbavo – taip, kad visas parkas iškart tapo jaukesnis, tarsi prašviesėjo, nusišypsojo. Tada apėjo visas karuseles, pasilabino, paklausė, kaip jos gyvuojančios. Karuselės negalėjo patikėti savo ausimis! Jos tuoj pat pasitempė, kilstelėjo galvas ir nusišypsojo. Atrado Rūtelė ir traukinuką! Ir iškart pamilo – o kaip gi kitaip! Paglostė jam šonelius, įsitaisė už vairo ir įsivaizdavo važiuojanti per nuostabius kalnus į pasakų šalį. Atrado ji ir lėlytę ir labai nudžiugo! Iškart įsidėjo į kišenę ir prižadėjo niekada nesiskirti.... O vakare, grįžusi namo, iš degtukų dėžutės jai padarė mažą lovelę.

Tikriausiai nereikia sakyti, kad Rūtelė kiekvieną laisvą minutėlę lėkdavo į savo parką ir praleisdavo čia daugybę nuostabių valandų! Ji mylėjo kiekvieną karuselę ir apie visas sukūrė po istoriją, o kai į parką atslinkdavo sutemos, ji, visą dieną žaidusi ir maloniai pavargusi, atsisėsdavo už savo mylimiausios karuselės – traukinuko – vairo ir tas istorijas pasakodavo. O kišenėje gulėdavo mažoji lėlytė ir pritariamai mirksėdavo akutėmis.