Saulė švietė danguje kaip didelė žydinti pienė. Bet taip buvo, kaip sakiau, danguje ir todėl mums tai mažai terūpi. Mantas ir jo jaunesnioji sesutė Simona ėjo namo smagiai praleidę laiką su draugais kieme – o tai juk nepalyginamai įdomiau už ką nors kitą. Jie žaidė gaudynes, suposi ant supynių, ėjo slepynių, o vėliau - vėl gaudynių.  Mantas ir Simona buvo abu raudoni kaip pomidorai – tai bėgiodami jie pailso. Kurį laiką jie ėjo tylėdami, kol mergaitė nuskynė žolės stiebelį ir pavargusiu balsu pasakė:

 – Žinai, būtų visai nieko būti mažai kaip skruzdėlytei. 

 – Nesąmonė, - nusijuokė Mantas, – aš verčiau būčiau milžiniško ūgio, - jis ištiesė rankas kuo aukščiau, – tada man niekas nebūtų baisu. Tai aš visus gąsdinčiau ir visi bėgtų nuo mano didybės. 

 – Pfi! Bet jei būtum mažas, galėtum valgyti gėlių nektarą ir miegoti žiedlapiuose. Aš taip prisikirsčiau nektaro, kad nuo saldumo net skristi pradėčiau. 

 Mantas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo sesutei galvodamas, kad ji dar maža ir jai tokių dalykų tik ir norėti. 

 Jie užbėgo laiptais ir atsidūrė namuose. Mamos keptuvėje čirškė patys puikiausi miltiniai blynai. Kaip skaniai jie kvėpėjo!

 – Kad tik būtų braškių uogienės, - puldama į virtuvę paskui brolį pasakė Simona. 

 Vienas kitą pertraukinėdami jie nupasakojo mamai, kokią dieną praleido lauke. 

 – O Tomas taip gerai pasislėpė, kad mes jį net pamiršom, – pasakojo Mantas pilna burna blynų, – jis atsirado, kai mes jau pradėjom žaisti gaudynes...

 – Jis verkė, nes išsigando, kad mes jį tyčia palikom, - semdama šaukšteliu cukrų pertraukė brolį Simona. 

 Brolis ir sesuo taip prisivalgė, kad tik vargais negalais atsiplėšė nuo stalo. Simona nuėjo pietų miego, nes tokia soti nebegalėjo nieko daryti, tik miegoti. 

 Mantas išsitraukė iš lentynos knygą apie indėnų nuotykius ir atsigulė svetainėje ant sofos jos paskaityti. Jam patiko indėnai, todėl jis godžiai vertė puslapius, skaitė ir skaitė. Berniukui išrodė, kad jis sėdi prie laužo vidury miško kartu su indėnų genties vadu, kurio vardas buvo lyg ir Plasnojantis Erelis, o kažkur tolumoje zvimbė pavojingi vabzdžiai ir šliaužiojo nuodingos gyvatės, kurių vienas įkandimas nešė nelaimėliams žūtį. Ugnis šokinėjo ir maloniai šildė. Mantas nė nepajuto, kaip užmigo su knyga rankose. 

 Jo sapnas taip ir prasidėjo: Plasnojantis Erelis nurodinėjo savo gentainiams, kaip apsiginti nuo priešų. Staiga jis kreipėsi į Mantą:

 – Kas nutiko, Lokio letena? Tu didėji tiesiog mano akyse! – Plasnojantis Erelis pakilo nuo akmens, ant kurio sėdėjo, ir sušuko: – Kas čia per burtai? 

 Ir, iš tiesų, pats Mantas pajuto, kaip auga, plečiasi ir stiebiasi į viršų. Vis dar galvodamas, ką atsakyti didžiajam genties vadui, jis pažvelgė žemyn ir pamatė kad jo kovos draugai maži kaip vabaliukai. Jam suskaudo skruostą – tai saulė jį nudegino. 

  – O vargeli! – suriko jis ir visas miškas nuaidėjo. Paukščiai pakilo iš savo lizdų ir bizonai pradėjo bliauti ne savais balsais. Visi indėnai išsilakstė į savo vigvamus ir Mantas liko vienui vienas. 

  Jam pasidarė baisu. Manto pilvas staiga taip sugurgė, kad net žemė sudrebėjo. Jis tikrai išalko. Nebuvo valgęs nieko nuo vakar ryto, kai iš miško grįžo su sumedžiotu laimikiu. O pasakykite, ką valgyti, kai esi toks didelis? Obuolys, pavyzdžiui, jo rankoje būtų atrodęs kaip smėlio kruopelė, taigi būtų reikėję kelių šimtų kilogramų, kad jis apramintų gurgesį skrandyje. Mantas apsidairė – net atsisėsti nebuvo kur – visur tik medžiai ir medžiai...

  Jis pabudo smarkiai purtomas už rankos: 

 – Mantai, Mantai! Aš nebenoriu būti maža kaip skruzdėlytė! 

  Berniukas atmerkė akis ir pamatė baltu kaip popierius veidu Simoną. 

 – O kas nutiko? 

 – Aš sapnavau, kaip mane visi tik ir taikosi sutrypti, Buvo siaubinga...bitės, širšės, musės – visos jos taip garsiai zirzė, kad net savęs negirdėjau. – Simona niekaip negalėjo atsipeikėti

 Mantas apsimiegojęs irgi pasakė sesei, kokį košmarą sapnavo pats. Ir abu jie vieningai nutarė: 

 – Geriau būkim tokio ūgio, kokio esame dabar!