Benas pabudo. Staiga atmerktos akys tamsoje nematė nieko, bet atkaklus mirksėjimas pamažu grąžino berniuką iš migloto sapno į tą patį kambarį, kuriame prieš miegą klausėsi švelnaus mamos, sekančios pasaką, balso. Beno delnai drėko iš baimės, o ausys įtemptai klausėsi tylaus lietaus barbenimo į langą. Tačiau ne lietus šiurpino berniuką. 

Benas lėtai ir tyliai kvėpavo, įsisiautėjęs širdies plakimas buvo jau beveik nurimęs, kai tiesiai iš po lovos sūkuriais plasnodamas ore iki pat vaiko nosies atsklido nuostabus dvelksmas. Tas kvapas talpino visus kada nors jaustus nuostabiausius aromatus. Lietus, sausainiai, medus, žydinti pieva, smėlis, išskalbtų drabužių kvapas... Vasara, ruduo, šalta žiema ir ankstyvas pavasaris prabėgo berniukui prieš akis. Tačiau ir ne svaigus prisiminimų kvapas Benui kėlė baimę. 

Nenusakomas dvelksmas sužadino berniuko skonio pojūčius. Ant liežuvio galo pakibo nerimas. „Nieko panašaus nesu ragavęs“ – nusistebėjo Benas ir taip stipriai užmerkė akis, kad beveik užmiršo išgąstį ir jau buvo bepradedąs sapnuoti. Bet čia pat  ryžtingai suspausti kumštukai atsileido, nes užmirštą siaubą pakurstė dar didenis baubas.

Berniukas pajuto po kūną bėgiojančius šiurpuliukus. Benas būtų ir pašokęs iš lovos, bet baimės sukaustytas kūnas galėjo tik bijoti ir gūžtis nuo visų pavojų. Mažos išgąsčio skruzdėlytės lakstė po vaiko delnus ir kojas, tik jis niekaip negalėjo jų sugauti. Tačiau net ir tai neprivertė drąsiojo berniuko kaip reikiant pašiurpti. 

Visi netikėtai sužadinti pojūčiai išvaikė bet kokus miego pėdsakus. Benas prisiminė ne sykį girdėjęs  suaugusiuosius sakant, esą jis – labai drąsus vaikas. Tad kaip ir dera narsiam berniukui jis nutarė surasti jam ramybės neduodančių keistų kvapų, skonių ir garsų priežastis. Juk jeigu būtum tas mažas berniukas, argi nepasielgtum lygiai taip pat? 

Nusitraukęs vilnonę antklodę Benas išsiropštė iš lovos. Susigūžęs nuo šalčio, užplūdusio išlipus iš šiltos lovos, jis tyliai kaip avinėlis priėjo prie lango ir pasistiebė, kad matytų, kas dedasi už lango. Tyla berniuką ramino. Bet ar gali tyla nuraminti berniuką, kątik už lango išvydusį šmėklą? Vaiduokliškai baltas atspindys stikle vėjui stipriau pūstelėjus svyravo ir blaškėsi į visas puses; čia pradingdamas, čia vėl sugrįždamas. Jei kas būtų matęs tada Beną – jis net ūgtelėjo iš baimės! Žemė ir ta sudrebėjo, kai kimus berniuko balsas pasiekė tėvelių ausis. Baimės iškamuotas berniukas vis dar stovėjo įbedęs akis į langą, kai kambary staiga pasidarė šviesu. Dabar Beną akino ne baimė, bet šviesa. Jis net pašoko, kai pajuto mamos ranką ant peties.

 – Pažiūrėkit, pažiūrėkit, kol nedingo! – sušnibždėjo berniukas, braukdamas nuo kaktos prakaito lašelius.

Mama su tėčiu pasilenkė prie sūnaus ir neslėpdami šypsenos abu kaip vienas tarė:

 – Pirmasis sniegas!