Vasara. Todėl Palanga.

Ir kavinė netoli garsiojo tilto.

- Žinai ką? – sako šešiametis Jurgis.

- Žinau! – atsako  skubiai močiutė.

- Ne, tu nežinai! Tai aš noriu pasakyti, ką  aaaš žinau, - griežta reakcija.

- Gerai, aš nežinau, - tenka močiutei nusileisti. 

- Tai žinok! Kas svarbiausia? – klausia šešiametis Jurgis,  ar tik konstatuoja, jau tikrai močiutė nežino.

- Ir kas? – praveblena ji.

- Pirma – ŽINIOS! – protina  ją  tikras žinių visuomenės atstovas.

- Sutinku, - nepaneigs  juk žilagalvė  tokios tiesos...

- Antra – PADARYTI  DARBĄ! – aiškina jai  tas, kuris rytais burnos neprausia, vakarais dantų nevalo.

- Sutinku! – negi dabar ims ir primins tolerantiška močiutė šešiamečiam Jurgiui jo kasdieninius įpročius? Be to, ką žinai, gal tai būsimasis darbštus verslininkas ar net pats prezidentas?

- Trečia – parašyti skaipu laišką Mykolui Angelui.

- Kodėl? – suklusta močiutė , nes Mykolas Angelas – tai dar vienas jos  giminės pratęsėjas, vyriausias iš visų penkių ir todėl kai bet kurio kito po jo gimusių pasidomėsi, kuo jis būsiąs užaugęs, visi atsako vienbalsiai: MYKOLU ANGELU!

                           Vadinasi, močiutės  klausimas būtų lyg ir betikslis, bet kas paklausta, tai paklausta – ir nieko čia nebeprikergsi.  Atsakymo ilgai laukti neteko.

- Todėl, kad JIS viską žino!

- O aš – ne? – įsižeidžia dabar žilagalvė.– O mama, tėtis – ne? – kelia ji  balsą. -  O auklėtoja – ne?

- Žinai ką! Šita pica – visai ne pica, o kažkoks...kažkoks mėšlas! – šešiametis  giminės pratęsėjas teškia  lėkštę su pica, kainuojančia penkiolika litų, kavinės padavėjui tiesiai po kojų.

 Močiutei belieka atsiprašyti, palikti dar du litus arbatpinigių, nors savo arbatos taip ir neišgėrė, ir išsivesti  būsimąjį MYKOLĄ ANGELĄ pro duris.

Gal jūs žinote, ką močiutės daro su savo vaikaičiais tokioje situacijoje?

Palangoj. Vasarą. Kai į kavinę juos užsiveda..

Būna juk taip, ar ne?