Lėja: Dievo karvytė Tššš kelias naktis nenulipo nuo Mėnulio kelių. 

Pijus: Ji tikėjo, kad taip sėdėma ji geriau matys žemę. O tiksliau vieną seną trobelę.

Lėja:  O dar tiksliau trobelėje gyvenančią senelę?

Pijus: Taip. Jos delnus. Tššš kelias naktis nenuleido akių nuo senolės delnų.

Lėja:  Kaip ji juos matydavo?

Pijus:  Mėnulis turi tokių galių, apie kurias nei vienas žemės gyventojas nė nenutuokia. Mėnulis nėra vien dangaus gyvūnėlių karuselės . 

Lėja: Nors debesys dažnai, sliuogdami pro šalį, matydavo kaip Tššš užsikabindavo už Mėnulio ūsų ir, šiam sukantis, supdavosi, kaip gražiausiose dangaus karuselėse.

Pijus:

- Smagu?  - paklausdavo Mėnulis karvytės. 

Lėja: O ši, kaip visad, tylėdavo.

Pijus: Apie tai, kad Dievo karvytė nekalba, žinojo, ne tik dangus, bet ir žemėje gyvenantys jos artimieji. Iš pradžių mažylei tėvai liepdavo gerti iš drebulės lapų išvirtą arbatą. Mat tikėjo, kad mažoji tiesiog bijo kalbėti ir išgėrusi baikščiausios miško gyventojos arbatos, tikrai atsikratys baimės kalbėti. Tačiau - tyla. 

Lėja: Tuomet Tššš tėtis nusprendė: dukrelė gimė be liežuvio. Kelias naktis ir dienas galvojo, kaip sukurti dukrai liežuvį, kol nusprendė: aš ir taip daug gyvenime esu prikalbėjęs. 

Pijus: Bet, laimei, jį, jau besiruošiantį išrauti sau liežuvį, netyčia užtiko boružėlės mama:

- Ką dar sumąstysi? Ji serga ir net Dievo liežuvis čia nepagelbės.

Lėja: Praėjo nemažai laiko. Visi priprato, kad Dievo karvyčių alėjoje gyvena Tyliakalbė. Ta, kuri niekada užpykusi nesuriks. Ta, kuri niekada nepasakys: myliu. Ta, kuri niekada neištars ačiū arba: žinai, tu man taip nusibodai... 

Pijus: Ta, kurios niekada nereikės tildyti!

Lėja: Kartais net imdavo atrodyti, kad dauguma manydavo: ji net ne tokia kaip visi . Tarsi skraidanti statula. Be minčių. Be idėjų. Be džiaugsmo. Be liūdesio. Be gyvenimo. Skraido po dangų, kaip raudona sustingusi Dievo ašara ir tyli tyli tyli...

Pijus: Tačiau viską pakeitė tos stebuklingos dvi naktys ant Mėnulio kelio.

Lėja: Tačiau viską pakeitė tos dvi stebuklingos naktys ir senolės švelnūs, kaip drugio sparnai, delnai. 

Pijus: Senolės drugeliniai delnai!

Pijus: Kurį laiką Dievo karvytė ilgai stėbėjo senolę, sėdinčią prie savo trobelės palangės. Boružėlei buvo keista, kad moteris, sudėjusi delną prie delno, žiūrėdama į dangų, vis kažką kalba. 

Lėja: Kažką, nes iki dangus žodžiai neatkeliaudavo. Net ir tada, kada dangus būdavo visai ramus ir jame gaudynių nežaisdavo vėjai. 

- Gal debesys arba jų vaikai dėl to kalti? Gal tikrai dėbesėliai delnais pagauna senolės žodžius ir kaip didžiausią paslaptį paslepia savyje... – mąstė Tššš.

Pijus: Taip, Dievo karvytė tikėjo, kad senolės žodžius pagauna dabesų vaikai. 

- Ko gero, po kurio laiko, ši paslaptis juose ištirpsta ir pavirsta lašais. Debesėliai išsipučia, tampa suaugusiais debesimis ir žodžius grąžina žemėn. Tik ne žodžiais. Lašais. Palaistančiais žemę. O kol suaugę debesys laisto Žemė, jų mažyliai gaudo į dangų atskriejančius žmonių žodžius. Ir taip vėl viskas iš pradžių.

- Įdomu. O kokie ten žodžiai? Kodėl jie skirti dangui? – nenurimo Dievo karvytė.

- O tu nuskriski į Žemę ir išsiaiškinki. – šypsodamasis patarė mažylei Mėnulis.

Lėja: Boružėlė net krūptelėjo. Juk niekas lig šiol nėra jos girdėjęs... 

- Kartais nereikia kalbėti, kad būtumei išgirstas. -  kilstėlėjo kelį Mėnulis, Dievo karvytę lengvai pametėdamas į viršų. Jos sparneliai išsiskleidė ir nė nesudvejojusi, patikėjusi kiekienu jo žodžiu, mažoji nuskriejo į Žemę. 

Pijus:  Kuo arčiau žemės, tuo Dievo karvytei darėsi neramiau. Tačiau smalsumas buvo žymiai didesnis už baimę. 

Lėja: Baimę suklysti. 

- O jei žodžiai skirti ne dangui? Gal senolė žiūri į jį, bet kalba žemei? Jei įkišiu sparnus ten, kur nedera... -

Ties šia mintimi mažylė jau buvo ant senolės trobelės palangės. Bet kad ir kaip tyliai mėgino įsiklaustyti, nieko nepavyko išgirsti. 

- Juk lūpos šoka... Mama sakydavo, kad žmonės kalba, kai jų lūpos šoka. 

Pijus: Matydama stiklinį kalną – langą prieš save, įkvėpė dar daugiu oro, kilstelėjo vieną taškelį nešančius sparnelius ir kilo aukštyn. Buvo slidu, bet įveikiama. Ir Dievo karvytė priartėjo prie senolės akių. Nors jas ir boružėlę skyrė stiklinis kalnas – mažylė net kruptelėjo išvydusi neapsakomo žydrumo akis. O iš jų karts nuo  karto nuriedančius vandens lašus.

- Žmogaus jūra laša. Bet ji vertikali! Kodėl ji atsistojusi? Juk ji visa išlašės?

- Tššš, - nesusilaikė neprakalbęs mėnulis, - čia žmogaus akys, ne jūra. Ir jos neišlašės. Senolė verkia.

- Verkia, - sau atkartojo mažylė. -  O kodėl aš neverkiu, juk turiu akis?

- Tššššš, tu – ne žmogus. 

Lėja: Mažylė dar kurį laiką vaikščiojo aplink, stebėdama senolės akis. Jų nuostabų grožį ir kažką dar gražesnio, ko pati dar nesuprato. 

- Atrodo įskirsi į jas ir tada sužinosi, kokią nors paslaptį. 

Pijus: Bet susilaikė. Ir ne dėl to, kad reiktų pirmiau praskristi langą, kurį ji vadino stikliniu kalnu. O dėl to, kad ir ji pati turėjo paslaptį, kurios neišdavė ištisus metus. Paslaptį, kuri kėlė daug baimės, nerimo ir netgi nusivylimo tais, kuriais būtų reikėję tikėti. Paslaptį, kuri ir turi būti tik jos. O senolės, tik senolės.

Lėja: Dievo karvytė sparneliais tarsi nubaidė mintį apie naują skrydį ir pamatė mažą plyšelį. Leidžiantį patekti į trobelę.

- Nesibelsiu, nenoriu sutrukdyti.  – įskrisdama, sau tarstelėjo mažoji. – Atsiprašau, - žvilgtelėjo į Mėnulį, - ir kojų nenusišluostysiu, nenoriu išpurvinti palangės. 

Pijus: Atrodo, kaip gerai, kai yra kas girdi ne tik žodžius, bet ir mintis. Tas, kurių žaisdami nepagauna debesėliai ir kurie patenka į Mėnulio ausį. 

Lėja: Boružėlė, kiek įmanydama tykiau, ėmė kopti senolės rankų takais.

Pijus:  Jų buvo tiek daug.

- Raukšlės. Taip, tai jos. Kokios gražios, kiek jų daug... O kurios veda į delnus? – suglumo mažoji. O ties šia mintimi pajuto, kaip senolė, tarsi didžiulį tiltą, ištiesia delną. Mažoji skristelėjo ant jo.  Tada skristelėjo ant kito delno. Pirmyn ir vėl atgal. Kol senolės delnai vėl buvo suglausti taip, kaip juos dar būdama danguje matė Tššš. Pasigirdo vos girdimi žodžiai. Tarsi senolės lūpos šoktų valsą. Ramiai, lėtai.

- Prašau, suteiki stiprybės visiems, kurie to nusipelnė. Suteiki jėgų užaugti tiems, kurie to trokšta. Taip, kaip kažkada troškome mes. Ir kai manysi, jog atėjo laikas, leiski pakviesti Tave į pasimatymą. Prašau, suteiki stirpybės vi..

Lėja: Kaip debesų žaidynės, taip ir senolės malda – be pabaigos. Tik vis tyliau, vis lėčiau ir tykiau. Vis labiau ir labiau tikintis, kad kada nors viskas išsipildys. 

- Kokia laimė! – vaikščiodama senolės delnais, galvojo Dievo karvytė. – Čia pažinau save…

Pijus: Nieko nelaukusi išskleidė sparnus ir kuo skubiau skriejo namo. Į dangų. Pas Mėnulį. Be baimės, kad ją, kaip žmonių maldos žodžius, gali pačiupti debesų mažyliai ir vienądien išlyti. Be baimės užmiršti visa, ką išgirdo žemėje. Nes puikiai žinojo, tai jos maža pareiga. Maža pagalba. Ta, kurios dėka ji prakalbs. Nes ta kalba nebus bevertė. Jos kiekvienas žodis bus stiprus ir reikšmingas. Ne toks kaip daugelio Dievo karvyčių, kurios tauškėdavo ir tauškėdavo. Net miegodamos. 

 Lėja: Vienądien mažoji davė sau žodį: neprakalbsiu. Neprakalbsiu tol, kol nepajusiu, jog reikia. Taip ji tylėjo iki šios stebuklingos nakties. Kuomet, grįžo iš Žemės į Dangų:

- Prašau, suteiki stiprybės visiems, kurie to nusipelnė. Suteiki jėgų užaugti tiems, kurie to trokšta. Taip, kaip kažkada troškome mes. Ir kai manysi, jog atėjo laikas, leiski pakviesti Tave į pasimatymą. Prašau, suteiki stirpybės vi..

- O kodėl tu man tą sakai? – suglumo Mėnulis.

- Juk jie tau? 

- Nemanau…

- Tada, perduok tam, kuriam jie skirti. 

Nuo tos nakties Dievo karvytė kiekvieną naktį leisdavosi į Žemę, kad iš jos į dangų parsineštų po maldą. Tą, kurios nepasičiumpa debesų vaikai ir tą, kuri neištirpsta mažylių pilveliuose.