Vasaros rytas pamiškėje išaušo saulėtas ir gaivus. Pieva nusipurtė krištolinius rasos karolius, bet kažkas žolėje tebežvilgėjo. Gal saulės zuikutis? Drugelis taip ir pagalvojo, bet apsukęs aplink pievą ratą grįžo įsitikinti. Nutūpė pačioje smilgos viršūnėje, suglaudė sparnelius ir ėmėsi tyrinėti apačioje tviskantį blizgutį:     

       – Tu man nematytas, nors esi labai ryškus. Sparnelių spalvos ne prastesnės nei mano, o raštai tiesiog puikūs... Ar seniai čia apsigyvenai? 

Pievos naujokas nusižiovavo. Kas jį užkalbino tokį ankstyvą rytą? Nužvelgęs pašnekovą tingiai apsivertė ant kito šono:

– Vakar. Atvykau dviračiu, mergaitės megztuko kišenėje. Net bilieto nereikėjo pirkti. Tarp kitko, aš ne drugelis. Saldainio popierėlis.

Drugelis patylėjo, nes nesumojo, ką pasakyti. Paskui visai nuoširdžiai jam išsprūdo:

– Vis tiek nematytas.

–    Aš ir nesitikėjau, – prunkštelėjo Popierėlis ir rąžydamasis ėmė lygintis raukšleles – vieną po kitos, iš lėto. Kai pauzė užsitęsė, atsainiai mestelėjo: – Tai dabar pamatei, ar ne?

Drugelis buvo mokytas neįkyrėti, todėl mandagiai tylėjo. Po teisybei, jau buvo laikas skristi – pieva kaip tik skleidė žiedus. Bet kaip atrodys? Juk jie ką tik susipažino. 

Gerai, kad nejaukią tylą išblaškė rytinis pievos bruzdesys. Jis vis garsėjo, nes atsibudo ir paskutiniai miegaliai. Saulė tuoj pradės spiginti, o kol kas Saldainio popierėlis atmušinėjo dar švelnius jos spindulius. 

Greitai susirinko ir būrys žiūrovų – juos atviliojo keistas švytėjimas. Popierėlį apsupo lauko pelių šeimynėlė, pulkelis vabaliukų, šilkiniu siūlu nusileido voras, net stabtelėjo niekada laiko neturinčios skruzdės. Vienu šuoliu smalsuolių būryje atsidūrė didelis žalias žiogas.  

      Spėlionėms galo nebuvo. Ir ko tik neprisiklausė Popierėlis apie savo kilmę! Mirk iš juoko.

Bet argi šitiems padarėliams pasakosi apie šokolado parduotuvę? Apie prašmatnų kvapą, kurį užuodus pasidaro aišku – čia kilmingų saldainių namai? Ne pamiškės pieva... 

       Ką gi, atsidūrė kaip tik joje ir nelabai žinojo čionykščių elgesio taisyklių. Tai aiškiai buvo jo nenaudai. Pelės uostinėjo snukučius prikišusios gerokai per arti – o ką derėtų joms pasakyti? Kad taip nemandagu? Gal susiprastų vien pašaipiai vyptelėjus? Kol Popierėlis svarstė, kokį įspūdį palikti, pievos šeimininkai jau turėjo savo nuomonę:

       –  Labai gražus, labai, – žinovo tonu įvertino voras, savo tinkle regėjęs nemažai spalvotų musyčių.

       –   Toks mielas, ar ne? – čiauškėjo vabaliukai ir spraudėsi artyn pačiupinėti žvilgančio drabužio kraštelį.

             Ak, argi Popierėlis pats to nežinojo? Galėtų papuošti bet kokį prekystalį, užkariauti dėmesį bet kurioje draugijoje. Galėtų...

– O ką jis čia veikia? – nutraukė aikčiojimą žiogas. – Kam reikalingas?

Visi nuščiuvo. Svečias keliskart reikšmingai kostelėjo – negalėjo iškęsti tylos:

– Aš – Saldainio popierėlis.

       – Tai jau... nebereikalingas? – žybtelėjo akimis pelė ir čia pat apsižvalgė tikėdamasi  palaikymo. Bet ar pievos gyventojai galėjo ką atsakyti? Juk niekada nesvarstė, kam jie patys  reikalingi. Kiekvienas dirbo savo darbą ir negalvojo, kuo yra geresnis už kitus. Tokia buvo pievos tvarka, ir tiek.

       –  Kur tavo šeimyna, Popierėli? Kokie bus tavo vaikučiai? – sučiauškėjo vabaliukai. – Ką labiau mėgs – stiebus ar lapelius?

   Popierėlis tylėjo. Tada vyriausioji skruzdė pasiūlė:

– Priimtume į skruzdėlyną. Kokį darbą moki dirbti? 

          Ir čia Popierėlis pratrūko. Vis labiau jaudindamasis ėmė pasakoti apie parduotuvių lentynas, spalvotas dėžutes ir šokolado kvapą namuose, kuriuose užaugo. Nors buvo trapus, jį mokė orumo ir išdidžios laikysenos – tik jau ne darbo.

        Susirinkusieji klausė išpūtę akis, visai pamiršę skruzdės klausimą. Popierėlio pasaulis atrodė toks paslaptingas ir keistas, be galo gražus... 

Žiogas atitoko pirmas: 

– Galėsi čia pritapti?

 Saldainio popierėlis nesuprato – pritapti? Argi tai būtina? Sumišęs ėmė muistytis ir jo drabužėlis dar ryškiau suspindo saulėje. Pelės letenėlėmis prisidengė akis, o vabaliukai ėmė spygauti iš džiaugsmo. Voras trūktelėjo savo siūlą aukštyn, o skruzdės dairėsi viena į kitą:

– Nebent skruzdėlyno vėliava galėtų būti. Blizgėtų ir iš toli būtų matyti...

Kažkas sukikeno. Ir tada visi ėmė skirstytis. Laukė ilga, pilna rūpesčių diena – juk vasara tokia trumpa. 

Tik Saldainio popierėliui taip neatrodė. Čia rytas, čia naktis, kaitrą keitė nemaloni vakaro vėsa, giedrą – lietūs, skalbiantys menką Popierėlio drabužėlį. Jis pradėjo blykšti ir nebeviliojo žiūrovų. Vėjas nešiojo po pievą nepaklausęs, ar nori skraidyti. 

Kai iš vasaros karščio liko tik šiluma, o vorai apraizgė pievą tinklais, Popierėlis ėmė taip ilgėtis namų, kad vis dažniau tyliai paverkdavo. Galėjo nesislėpti – niekas nebūtų pamatęs. Nušiuręs Popierėlis būtų kažin ką padaręs, kad tik būtų galėjęs ištrūkti iš čia. Bet ką turėtų padaryti?

Vieną rytą prabudęs jis krūptelėjo: smailus pelės snukutis buvo visai čia pat – tirtėjo ūseliai, primerktos akys atidžiai tyrinėjo. Nespėjus Popierėliui atsitokėti, pelė kreivai šyptelėjo:

– Vos pažinau. Bet mano peliukams būsi geras ir toks. Jau tie vaikai... Jie miršta iš nuobodulio.

Kai Popierėlis suprato atsidūręs pelės urve, buvo vėlu ką nors atsakyti. 

       Pelės mažyliai džiaugėsi neilgai – kol suvokė, kad tamsoje Saldainio popierėlis nebeteko viso savo žavesio. Jokio spindesio, jokio smagumo. Taigi nukišo naują žaislą į kampą ir užmiršo.

       O pieva gyveno savo gyvenimą – taip, kaip buvo įpratusi. Viskas joje keitėsi, kaip ir pelės urve. Vaikai užaugo ir paliko namus, paskui vėl ėmė cypsėti mažyliai...

      Tik išblukęs, suglamžytas Saldainio popierėlis pro siaurą urvo plyšį tebežvelgė į saulės šviesą. Gal ir gerai, kad nežinojo, koks ilgas gali būti gyvenimas vienišiaus, kuriam nelemta pritapti.