Katytė snaigė

Kai Rojukas pradėjo lankyti pirmąją klasę, tėveliai jam pažadėjo išpildyti jo norą - nupirkti gyvūnėlį. Visi skaitė skelbimus laikraščiuose, naršė internetą, kol Šiauliuose surado tinkamą: iš nuotraukos žvelgė balta, pakėlusi letenėlę katytė, mielo snukučio, ilgų ūselių.
- Vaje, kokia gražuolė! - nusprendė mama. - Tai ar perkam?
Rojukas ir net jo mažoji sesutė Salomėja sutiko, kad apie tokią draugę ilgai svajojo.
Reikėjo parinkti būsimai globotinei vardą. Kadangi jau buvo žiema, už lango baltais kąsneliais krito sniegutis, tai vaikai ir nutarė: „Tegu bus Snaigė!“
Taip trijų mėnesio amžiaus padarėlis atkeliavo į Vilnių. Jis šeimai brangiai kainavo, nes turėjo pasą, patvirtintą antspaudu, jai reikėjo nupirkti namelį, kilimėlį, indą maistui ir visokių kitokių daiktų: maisto, vitaminų. Tačiau mama džiaugėsi, kad vaikai turės naują draugą. Tiesa, vėliau katytės kailiukas pasipuošė pilkais dryžiais, bet ji taip ir liko Snaigė.
Snaigė nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų naujuose namuose parodė savo išmintį: kėlėsi anksti, tačiau nebudino kitų, o slinkdavo į svetainę, ten išsitiesdavo ant kilimo. Valgė ir gėrė nustatytu laiku, žaidė su vaikais net ir sudėtingus žaidimus. Kartą, Rojui sprendžiant uždavinį, Snaigė klausėsi sąlygos, o kol vaikas lankstė pirštelius, keturis kartus sukniaukė. Po kurio laiko ir Rojus suskaičiavo ir nustebo, kad tai skaičius keturi. Taip vaikai suprato, kad kilmingoji Snaigė moka spręsti uždavinius! „Šaunu, - suprato Rojus. - Ji sprendžia daug greičiau nei aš!“
Taip vaikui atsirado daugiau laisvalaikio, nes dabar aritmetikos uždavinius už jį sprendė... katytė! Pirmoko sąsiuvinyje jau nebuvo jokių mokytojos pabraukymų, o tik labai geri įvertinimai.
Žmonės kalba, kad viskam ateina pabaiga. Tai suprato ir Rojus, kai mokytoja pranešė, jog kitą dieną reikės spręsti matematikos kontolinį darbą. Žinoma, berniukas ir pats mokėjo, bet juk Snaigė sprendė daug greičiau ir be klaidų. Per naktį Rojui gimė planas: reikia paprašyti mokytojos, kad leistų į klasę atsinešti katytę. Pirmoji pamoka buvo gamtos pažinimo, taigi mokytoja sutiko. Katytė per tą pamoką dūko su vaikais, darė, ko jie tik prašydavo, murkė ir kniaukė, bėgiojo su visais, o per pamokas tylėjo ir snaudė.
Per matematikos pamoką Snaigė sėdėjo suole greta Rojaus. Tas pusbalsiu skaitė sąlygas, skaičiavo, bet ne sau, o Snaigei, o katytės kniaukimas buvo toks tylus, kad tik Rojukas jį tegirdėjo. Vaikas pirmas baigė spręsti Skaičių šalies užduotis ir laimingas sugrįžo namo.
Žinoma, Rojus atsakė į visus klausimus, mokytoja jį pagyrė, bet vaikas vis galvojo, ar Snaigė mokės spręsti antrokų užduotis? Juk mokslas pirmoje klasėje jai baigiasi. Žinoma, mokysis ir jis, bet argi gali prilygti katytei-pirmūnei?
Nutarė kitą metą mokytojai prisipažinti, kas uždavinius sprendžią su katinėlio pagalba. Bet ar ji patikės?
O kaip atrodo Jums, vaikai, ar gerai elgiasi Rojus, priimdamas pagalbą iš katinėlio? Ir kieno vardą - Rojaus ar Snaigės - reikia įšrašyti į klasės žurnalą?

Piešė Danguolė Lunskienė