Stanislovas Abromavičius

ROJUS GYVENA MIESTE. JAM ŠEŠERI METAI. JIS JAU MOKA SUSKAIČIUOTI IKI ŠIMTO. DAŽNAI IŠTIESĘS PIRŠTĄ SKAIČIUOJA PRIEŠ NOSĮ IŠSIRIKIAVUSIUS MEDŽIUS, TOLYN NUBĖGANČIAS ŠALIGATVIO PLYTELES:
– VIENAS, DU, TRYS, KETURI, PENKI...
 

Plačiau

        Juk būna nelaimingų dienų, tiesa?

       Tą rytą Tomukui nesisekė. Atsibudęs pamatė, kad sesutė Gustė jau seniai atsikėlusi. Skubėdamas išlipti iš lovelės, prispaudė katinėliui Mikiui, gulėjusiam ant kilimėlio, uodegėlę. Nuskuodė Mikis į kambarį, įpykęs ant viso pasaulio, matyt, norėdamas pasiskųsti Tomuko tėveliams. Belėkdamas užkliudė lango užuolaidą, nukrito ir sudužo molinis gėlių vazonėlis. Pabiro ant grindų šukės ir žemės, nulūžo gėlelės žiedelis...

Plačiau

Prasidėjo rugsėjis. Sesutė Elenytė pradėjo lankyti mokyklą. Dabar namuose Tomukas likdavo su močiute ir seneliu vienas. Vieną šeštadienio popietę išėjęs pas draugą, Tomukas greitai grįžo. Vos peržengė namo slenkstį, pradėjo mamai skųstis:
– Rojus išvažiavo į kaimą pas senelius... gyrėsi, kad eis į mišką grybauti. O aš niekada negrybavau…
 

Plačiau

Kai Rojukas pradėjo lankyti pirmąją klasę, tėveliai jam pažadėjo išpildyti jo norą - nupirkti gyvūnėlį. Visi skaitė skelbimus laikraščiuose, naršė internetą, kol Šiauliuose surado tinkamą: iš nuotraukos žvelgė balta, pakėlusi letenėlę katytė, mielo snukučio, ilgų ūselių.
- Vaje, kokia gražuolė! - nusprendė mama. - Tai ar perkam?
 

Plačiau