IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Kaip Tomukas grybus pažino
Prasidėjo rugsėjis. Sesutė Elenytė pradėjo lankyti mokyklą. Dabar namuose Tomukas likdavo su močiute ir seneliu vienas. Vieną šeštadienio popietę išėjęs pas draugą, Tomukas greitai grįžo. Vos peržengė namo slenkstį, pradėjo mamai skųstis:
– Rojus išvažiavo į kaimą pas senelius... gyrėsi, kad eis į mišką grybauti. O aš niekada negrybavau…
– Kaip norėčiau į mišką pagrybauti ir aš, – atsiduso senelis. – Prisidėčiau krepšelį voveraičių, ūmėdžių… Deja, mane kojelės po mišką jau nevedžioja…
– Aš, seneli, tau krepšelį pririnkčiau, tik grybų nepažįstu, – nusiminė Tomukas.
– Prieš einant į mišką grybauti, reikia grybus pažinoti, – tarė mama ir nuėjusi prie lentynos, išsitraukė knygą, kurią puošė visokių grybų piešiniai ir fotografijos. – Grybai, kuriuos renkame i krepšelį ir nešame namo, vadinami valgomaisiais. Kartais ne taip lengva atskirti, valgomas tai grybas, ar ne.
– Dar yra ir nevalgomų grybų? – paklausė Tomukas.
– Yra, ir labai daug, – paaiškino mama. – Tai nuodingieji grybai. Žmonės dar vadina juos šungrybiais.
– Tai juos valgo šuneliai?
– Ir šuneliai nevalgo, bet tokį vardą šie grybai turi.
– Ir dar vieną gudrybę reikia žinoti, – pasakė mama. – Grybus mėgsta ir kirminiukai. Žmonės renka tik sveikuosius grybus. Jei kirminiukai jau pradėjo grybą valgyti, tai paliekame juos miške kirminiukams.
– O kaip suprasti, ar grybeliai kirminiukams reikalingi? Juk kai grybas auga, tai nesuprasi, kirmėlėtas jis, ar ne.
– Atsargiai nulauži ar nupjauni kotelio dalį. Jei grybelienoje matosi skylutes, kuriomis kirminėliai po grybą keliauja, tai tokio grybo neimame.
– Aišku...
– Štai grybų karalius baravykas. – parodė knygoje mama storą grybą. – Jų galima rasti visur: po eglėmis, ąžuolais, beržais. Įvairiuose miškuose jie yra skirtingų spalvų. Kotas baltas ir drūtas. Užauga labai dideli, net kibiro dydžio. Vieno tokio grybo užtektų visai mūsų šeimai.
– Kodėl baravykas pats geriausias? – paklausė mamos Tomukas.
– Dar mūsų senoliai tai suprato, juos ne tik kepdami, bet žiemai džiovindami, raugindami. Baravykai net nuo ligų gydo.
Tomukas labai nustebo ir paklausė mamos, tai kodėl ji, kuo nors negaluojant, bėga vaistukų į vaistinę, jeigu galima baravykais gydytis? Mama tik nusijuokė.
– Šis grybas vadinamas raudonviršiu, – toliau aiškino mama. – Matai, Tomuk, jo kotas panašus į baravyko, bet skiria juos raudona kepurėlė. Ir jis labai aukštas. Mėgstamos raudonviršių augimo vietos yra drebulynuose ir kitų lapuočių miškuose. Auga jie dažniausiai ne po viena, o šeimynėlėmis.
– Kaip mes, penkiese: tėtis, mama, sesutės ir aš?
– Kartais ir taip, – nusijuokė mama.
Staiga iš knygos į Tomuką sužiuro gelsvų grybelių būrys.
– Tai voveraitės. Matai, Tomuk, jos piltuvėlio formos. Auga dažnai eilėmis, žmonių vadinamais tiltais. Įdomios voveraitės tuo, kad jų negraužia kirminėliai.
– Voveraitės? – nustebo Tomukas. – Miške voveraitės ir nuo šakos ant šakos šokinėja!
Mama nusišypsojo ir atvertė kitą puslapį su įvairių spalvų grybais: žali, geltoni, rausvi, rudi ar net balti. Tomukas iš pradžių nepatikėjo, kad visi jie – broliukai ir sesytes.
– Tai ūmėdės, – paaiškino mama. – Jų miškuose daugiausiai, o skiriasi jos nuo kitų tuo, kad koteliai yra tuščiaviduriai. Bet ūmėdes labai pamėgo kirminiukai. Reikia atidžiai žiūrėti, kad sukirmijusios ūmėdės namo neparsineštume.
– O kas čia ant kelmo auga?
- Taip vadinami kelmučiai. Gal todėl, kad grybukai toliau matytų ir galėtų nuo grybautojų pasislėpti? O štai čia lepšė, auganti beržyne. Kazlėkų gali rasti
pušynuose, tik jie renkami labai maži, kol kirminiukai jais nesusidomėjo.
– Kaip jie panašūs į baravykus! – sušuko Tomukas.
– Šie grybai vadinami gruzdais. Ir jei visu grybus verdame, tai šiuos kepame keptuvėje.
Tomukui viskas buvo įdomu. Žiūrėdamas į knygelę, jis įsivaizdavo save bėgiojantį po mišką ir renkantį grybaujant.
– Žinai, Tomuk, kad nuodinguosius grybus rinkti negalima?
– Bet aš jų nepažįstu...
– Pats pavojingiausias grybas yra musmirė.
– Koks jis panašus į ūmėdę! – sušuko Tomukas. – Kokie gražūs jo raudoni taškeliai! Net keista, kad jie nuodingi.
– Kiekvieną vaiko rastą ir į krepšelį įdėtą grybelį tėveliai ar seneliai peržiūri, nes suvalgius nuodingą grybą gali atsitikti nelaimė, – tarė mama. – Ne tik vaikas, bet ir suaugęs, suvalgęs nuodingų grybų, sunkiai suserga. Būna atvejų, kai nuodai širdelę nugali...
Tomukas supranta, kad grybauti vaikai eina su suaugusiais ne tik dėl to, kad miške nepaklystų, o kad ir blogų grybų namo neparsineštų.
– Šie grybai iš toli atrodo labai gražūs; panašūs į kelmučius, violetiniai, rožiniai, – vėl aiškino mama. – Bet tai nuodingoji salmabudė. Jų net rankelėmis liesti negalima. O jei palietei, tai reikia stengtis jas nusiplauti.
– O jis man negražus, nes nuodingas...
– Pamatęs jį, Tomuk, neliesk ir šio grybo, – patarinėjo mama. – Tai geltonasis baltikas. Rusvai gelsvas, kotas akytas, kaip kempinė.
– Aš jį iš tolo aplenksiu, – patikino vaikas.
– Lietuvos miškuose auga daug grybų, – aiškina mana. – Daugiausia jų – Dzūkijoje.
Ir štai vieną rytą Tomukas su mama ir teveliu išsiruošė į mišką grybauti. Suskambo miškas nuo žmonių žingsnių, grybai išsislapstė po lapais, žolėmis, medžių šakomis. Siūbavo miško medžiai, traškėjo jų kamienai labai gražia muzika. Sugrįžęs iš miško Tomukas grybų krepšelį parnešė seneliui. Namuose dar kartą peržiūrėjo kiekvieną grybelį, kratė nuo jų spygliukus, lupo odelę. Netrukus visa jų namo laiptinė pakvipo grybais...
Tą vakarą Tomukas labai didžiavosi gerą darbelį atlikęs. Mama grybus išvirė, paskui keptuvėje kepė. Juos valgant, girdėjosi Tomuko šūksniai: „Ten baravykas! Čia ūmėdė! Ten lepšis! Čia šungrybis – ne, ne pajuokavau!..“
Komentarai
Komentarai