Taip jau nutinka, kad pabudęs ir pažvelgęs pro langą, saulelę aš visada surandu jau danguje. Net žiemą, užšalusiame lange prakrapštęs mažą angelę, pamatau ją spindinčią virš pusnyno.
Veltui saulėtekio žvalgaisi, - nuo krosnies pašaukia tėtukas. Jis jau seniai pakirdo, kieme nudirbo visus ryto darbus ir didžiosios krosnies pakuron krauna malkas. – Saulelė jau seniai sugrįžo..