IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Kaip sugrįžta saulė
Taip jau nutinka, kad pabudęs ir pažvelgęs pro langą, saulelę aš visada surandu jau danguje. Net žiemą, užšalusiame lange prakrapštęs mažą angelę, pamatau ją spindinčią virš pusnyno.
Veltui saulėtekio žvalgaisi, - nuo krosnies pašaukia tėtukas. Jis jau seniai pakirdo, kieme nudirbo visus ryto darbus ir didžiosios krosnies pakuron krauna malkas. – Saulelė jau seniai sugrįžo..
Sugrįžo? – klausiu ir netikiu, nes tėtukas moka taip juokauti, kad niekas nesupras.
Na – taip, sugrįžo. Išsyk po Kalėdų diena ėmė ilgėti, pradžioj palengva, o dabar jau ir saulelė skuba...
Kaip ta saulelė skuba? Ir ko jai skubėti? Klūpau ant suolo prie šalčio gėlėm išrašyto lango, pro ledeliu užankančią angelę žvelgiu į raudoną saulės blyną ir negaliu nieko suprasti.
- Tu tik pažūrėk, kaip tai paprasta, - tėtukas kviečiasi mane artyn, iš močiutės siūlų krepšio ima du kamuolius: vieną didelį, juodą, o kitą – mažą ir raudoną. – Tas didysis yra mūsų žemė... tu taip tik įsivaizduok, nes ji iš tikro yra didelė. O šis raudonas – saulutė. Saulė yra viso pasaulio centras, apie kurį sukasi ir žemė. Žemelė apskrieja apie saulę kartą per metus, o apie savo ašį, lyg apie nematomą virbalą, ji apsisuka per dvidešimt keturias valandas, taigi, per parą. Taip atsiranda diena ir naktis, o skriejant apie saulę – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Na... ar supratai?
Spoksau į tėtuko rankose besisukančius juodų ir raudonų siūlų kamuolius, tačiau jau pamiršau, kuris jų saulė, o kuris – žemė, ir dar – kad jiedu sukasi vienas apie kitą... Tėtukas apsižvalgo, ir neradęs jokio kito prie savo pasakojimo tinkamo daikto, numoja ranka:
- Geriau mudu rytoj į tekančią saulelę patys pasižiūrėsim. Dabar eikime pusryčiauti, kol pietums metas neatėjo...
Iki vakaro aš jau buvau pamiršęs tėtuko pažadą keltis anksti rytą – visą dieną laksčiau po kiemą, beržine šluota brūžavau takus, į rogeles buvau pasikinkęs Sargį ir tvarte ilgiausiai glosčiau ėriukus. Jie dar visai maži, bet jau tokie garbanoti, o jų noselės švelnios lyg aksomas.
Matyt, juos aš ir sapnavau visą naktį, nes man buvo gera, ypač paryčiui, kai...
- Kelkis, - papurtė mane tėtukas. – Jau saulelė greitai tekės, renkimės.
Po kojomis braška sušalęs sniegas. Nors dar visai naktis, tačiau atrodo, kad čia pat diena – iš kažkur spindi nematoma balta šviesa, o vienam dangaus pakrašty ima raudonuoti debesys. Raudona juosta virš žemės vis didėja, plečiasi, ir štai pro kalnelį švysteli pirmi saulės spinduliai. Jos pačios dar nematyti, tačiau tėtukas paliečia mano petį ir tyliai, lyg ją išgąsdinti bijodamas, sušnabžda – " jau greitai..."
Tikrai, saulelė patekėjo bematant – išniro iš už sniego kupstų ir lyg nuo jų atsispyrusi ėmė kopti viršun. Buvo taip gražu, kad aš lyg pakerėtas žiūrėjau į saulelę ir visas dangaus spalvas.
Dabar žinai, kaip ji sugrįžta? – žengdamas vidun paklausė tėtukas.
Žinau, - pasakiau jam, nes iš tikro supratau, kad saulelė grįžta iš nakties. Iš ilgo nakties miego. A-a, o kaip ten su tais kamuoliais? Paaugsiu – pats sužinosiu.
Komentarai
