TIPU TAPU
TIESIA RANKĄ –IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Ona Jautakė
Kaip mes stūmėme debesį
Vis lyja, lyja ir lyja.
- Nėra jau taip blogai, Rozalija, - guodžia mane senelis. – Pažvelk pro langą: kokia žalia lietaus nuprausta žolytė, kokie atsigavę medeliai ir krūmai.
Bet viskas taip greit atsibosta: ir piešti, ir spalvinti, ir žaisti su lėlėmis, ir žiūrėti filmukus... Žiūriu pro langą į dangų: vis pilkas ir pilkas. Ne dangus, o vienas didelis debesis! Lyg kokia puri vilnonė antklodė. Tik labai labai šlapia, todėl varva ir varva.
- Seneli, kaip išdžiovinti debesį? – klausiu.
Mama išsitrinkusi galvą džiovina plaukus džiovintuvu. Bet debesis – ne galva. O jei dar įjungtume elektrinę krosnelę, vaflinę ir sumuštinių keptuvą?
- Nieko nebus, - purto galvą senelis. – Dar niekas nesugalvojo, kaip išdžiovinti debesį. Jį galima tik nustumti.
- Kaip mes jį stumsime, seneli?
- Matai, Rozalija, yra visokiausių būdų. Debesis – liūdnas, todėl ir verkia. Turime sugalvoti, kaip jį pralinksminti. Tada jis pasidarys lengvas it pūkas ir nuskris su vėjeliu, o mus vėl šildys saulutė.
Mes padainavome, net pašokome. Bet debesis vis verkė ir verkė. Kaip dar jį pralinksminti?!
Ir tada senelis prisiminė vieną istoriją.
...Vienoje karaliaus pilyje gyveno liūdna princesė. Ji vis verkė ir verkė, ir niekas negalėjo jos pralinksminti.
Karalius net pusę karalystės pažadėjo tam, kas išblaškys princesei liūdesį. Poetai kūrė ir skaitė jai linksmiausias eiles, muzikantai grojo tokias melodijas, kad kojos pačios kilnojosi, klounai rodė vaidinimus... Visi kvatojo, o princesė verkė!
Kartą į pilį atėjo senas išminčius ir sako:
- Karaliau, aš žinau, kaip pralinksminti tavo dukterį.
Karalius tik liūdnai pakraipė galvą. Bet sutiko išklausyti išminčiaus patarimo. O žinai, ką jis pasakė?
- Princesę liūdina, kad kiauras dienas niekas nieko neveikia, tik stengiasi ją pralinksminti. Jei nekreiptumėte į ją dėmesio, ji bemat nustotų verkti.
Vos linksmintojai davė princesei ramybę, ji ėmė smagiai žaisti ir net nusikvatojo!
- Vadinasi, mums tiesiog nereikia spoksoti į debesį, ar ne? – paklausiau senelio.
- Išeitų, kad taip.
Ir mes nustojome dairytis į langus. Tiesiog virėme pietus ir klausėmės radijo muzikos. Garbės žodis, nė akies krašteliu nedirstelėjome debesies pusėn!
O kai papietavome... Oho, nebelyja. Šviesu šviesu!
Komentarai
Komentarai