IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Jaunas mėnulis pažvelgė į savo atspindį vandenyje ir susiėmė už galvos:
- Esu toks plonytis - lyg susirietusi agurko virkščia... Gėda kam ir pasirodyti: žilvičio šakele mane užstotų.
Susidrovėjęs mėnulis tik šoko per dangaus kraštą ir pasislėpė nuo akių. Beskubant į burną pateko saujelė žvaigždžių dulkių,- jų juk pilna ten, aukštai, kur gyvena mėnulis.
Oras atvėso, ir basam šimtakojui Benui pasidarė šalta kojoms. Be to, užlipęs ant smilgos, skaudžiai pasidūrė kairios trisdešimt devintosios kojos padą.
Todėl šimtakojis Benas užsuko į batų parduotuvę. Ir... visiškai pasimetė. Apsiavė šimtą vienodų batų - nei šis, nei tas. Kažkaip pilka, niūru, nestilinga.
Vis lyja, lyja ir lyja.
- Nėra jau taip blogai, Rozalija, - guodžia mane senelis. – Pažvelk pro langą: kokia žalia lietaus nuprausta žolytė, kokie atsigavę medeliai ir krūmai.
Kai man pasidaro liūdna, pakeičiu pasaulį. Juk tai - visai nesunku! Tada pasikalbu su tais, kurie su niekuo kitu nešneka. Net su mama.
Šiandien kaip tik tokia diena. Iš dangaus drimba dideli sniego kąsniai.
Pakely guli akmenukas. Toks nedidukas, lyg duonos kepaliukas.
Plačiau
Paskutinę rugpjūčio popietę prisėdau prie suolelio. Nugara palaimingai prigludo prie saulės įšildytų pirties sienų, kojos paskendo vėsioje žolėje. Akys ėmėsi to, kas joms labiausiai patinka: laigė po tolių tolius, ties horizonto linija... Kai jos paršuoliavo į kiemą, po senuoju kadugiu pamačiau sėdinčią mergaitę. Kažkodėl ir jos veidelis, ir gėlėta suknelė man pasirodė matyti. Kodėl/ Bet ne to, o visai kitko paklausiau?
- Pūtė, pūtė net prisikišęs, bet pagaliau užsnūdo, - sako senelis, žiūrėdamas pro langą.
Pelytė labai skubėjo. Palikusi savo mažylius vienus, ji nuvirvėjo į šaltinėlį vandens pasisemti. Visai netoli namų takelį užtvėrė didelė vynuoginė sraigė. Pelytė ėmė šokinėti iš nekantrumo, - taip jai rūpėjo jaukiame urvelyje žaidžiantys peliukai!
Bet, šokinėk nešokinėjusi, o sraigė nuo to nešliaužia greičiau. Ir pelytės nervai nebeišlaikė.
Valio, mes einame žoliauti!
Į lino maišelį senelis renka visokias žoleles. Gyduoles, kaip jis sako. Žiemą jis kartais ir mane vaišina žolelių arbata. Ne visokia. “Čia – man, ne tau, - kartais sako. – Nes senų žmonių ir mažų vaikučių žolelės - skirtingos”.
Kai kurias žoles ir aš pažįstu. Antai linksmosios jonažolės: žiedeliai – auksiniai ir šiek tiek strazdanoti, kaip mano nosytė. Geltoną lyg medus jų arbatą geriame žiemą, kai trūksta saulutės ir būna liūdna.
