Paskutinę rugpjūčio popietę prisėdau prie suolelio. Nugara palaimingai prigludo prie saulės įšildytų pirties sienų, kojos paskendo vėsioje žolėje. Akys ėmėsi to, kas joms labiausiai patinka: laigė po tolių tolius, ties horizonto linija... Kai jos paršuoliavo į kiemą, po senuoju kadugiu pamačiau sėdinčią mergaitę. Kažkodėl ir jos veidelis, ir gėlėta suknelė man pasirodė matyti. Kodėl/ Bet ne to, o visai kitko paklausiau?

- Kodėl tu tokia liūdna?

- Todėl, kad atėjau su tavimi atsisveikinti.

          Ir ištiesė ranką, kurioje laikė švelniai rožinių katpėdėlių puokštelę:

- Ar pažįsti? Priskyniau jų nuo jūsų su seneliu pamėgtos smėlio kalvelės.

- Ar tu...

          - Atspėjai: aš – Vasara, - neleidusi pabaigti man sakinio, tarė mergaitė. – Rytoj aš išvyksiu toli toli. Ar nori dar pabūti su manimi?

Žinoma, noriu! Ir Vasara atsisėdo šalia, basomis kojomis, kaip ir aš, šiurendama žolę. Ir man taip pat pasidarė liūdna!

Ką sakyti Vasarai, kuri vieši pas mus taip trumpai ir pabėga, vos rugsėjis įšlama į kiemą? Rytoj bus viskas kaip buvę: švies saulė, žydės gėlės, ir medžiai dar žali, bet – kitaip. Net jei senelis nenuplėš kalendoriaus lapelio, bus ruduo...

- Eime, - ištiesė man savo šiltą delną Vasara.

Visai paprastai mudvi pakilome į orą ir ėmėme sklęsti kartu su šilta srove, tarsi du angelai. Lyg vaivorykštė sušvito mamos gėlynas, žalia miško juosta, kalvelės ir upės, stogai ir keliai... Šiltas vėjelis nunešė mus prie jūros, paskui pro bažnyčių bokštus apsuko ratu ir nutupdė ant žalios Šatrijos kepurės. Gulėjome žolėje, skaičiavome vabalus, vėlyvųjų gėlių žieduose ropinėjančius. Ir tylėjome.

Juk tai, ką galima pasakyti žodžiais, galima ir ištylėti!

Mačiau, kaip Vasara paglostė ilgus virpančius kiškio ūsus, jau tingios, mieguistos, bet vis dar bimbiančios saulėkaitoje kamanės sparnelius, tokius nuvargusius per ilgą medunešį, pakedeno garbanotas jurginų galveles. Ir nieko keisto, kad jų žieduose sužvilgo rasa: tik tas, kas niekada su niekuo nebuvo išsiskyręs, nesupras, kiek graudulio paprastame „sudie“ – ilgam ilgam, nuo vasaros iki vasaros... Ir, kad neaprasotų mano akys, stipriai stipriai užsimerkiau.

Kai vėl pakėliau akis, tebesėdėjau ant to paties suolelio. Takeliu atėjo mama.

- Mama, aš ką tik atsisveikinau su Vasara! Ji tokia panaši į mane. Mums buvo ir linksma, ir graudu, ir mes apskriejome visą žemę...

- Tu buvai užsnūdusi ir viską susapnavai, Rozalija, - šyptelėjo mama. – O vasara tikrai baigėsi. Rytoj – į mokyklą. Tad mūsų laukia visokie darbeliai.

Nenorom atsistojau. Ryt aš būsiu pirmokė. Ryt sutiksiu savo draugus.

O gal aš iš tiesų sapnavau? Ir ne tik Vasarą? Senelį? Visus šios vasaros nuotykius?..

Bet iš kur tada rausvų katpėdėlių puokštelė mano saujoje?