TIPU TAPU
TIESIA RANKĄ –IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Ona Jautakė
Apie driežiuką ir akmenuką
Pakely guli akmenukas. Toks nedidukas, lyg duonos kepaliukas.
Bet kaip nuostabu: ant jo nugarėlę saulutėje šildosi driežiukas!
- Tssss... – pridėjo pirštą prie lūpų senelis.
Sėliname pirštų galiukais, kad driežiuko neišgąsdintume.
Koks jis mielas! Penki pirštukai, kaip ir mano, bet kokie plonučiai. Ir juodos akytės, ir burnytė, iš kurios kyščioja liežuvėlis.
- Seneli, parsineškime jį namo. Prašau...
Matyt, per garsiai pasakiau: driežiukas nuvirvėjo nuo akmenuko ir pasislėpė. Tik uodegytė švystelėjo.
- O tu, Rozalija, ar norėtum, kad tave koks milžinas sučiuptų ir, parsinešęs namo, uždarytų į narvą? Įsivaizduok, kad niekada negalėtum vaikščioti žole, žiūrėti į debesis, lepintis saulutėje, - sako senelis.
- Oi, kaip būtų šiurpu! Nematyčiau tuomet nei mamos, nei tėčio, nei tavęs... Gal ir driežiukas turi savo šeimą?
- Tikriausiai, - gūžteli pečiais senelis.
Ir atspėja mano mintį:
- O dabar turbūt prašysi pasakėlės apie driežiuką, ar ne?
Apsidžiaugusi makteliu galva:
- Apie driežiuką, seneli. Ir apie jo akmenuką!
... Seniai seniai per girią keliavo milžinas. Jis, kaip ir mudu, pamatė driežiuką ant akmenuko.
- Oi, koks tu mažas, vos įžiūriu! – nusijuokė milžinas, net medžiai sulingavo.
- Toks jau esu, - ramiai atsakė driežiukas.
- Na, turbūt nelengva būti tokiam mažam, - pakraipė galvą milžinas. – Visų turi bijoti, ar ne?
- Priešų tenka saugotis, - tarė driežiukas.
- O ar nenorėtum paūgėti? Būtum toks, kaip aš, galėtume draugauti. Ir nieko bijoti nereikėtų, nes visi drebėtų vos tave išvydę, - pasiūlė milžinas.
Mat jis irgi užaugo, iš burtininkės gavęs stebuklingo augimo eliksyro, o iki tol buvo paprastas žmogus. Eliksyro dar buvo likę butelyje, tad milžinas ir ketino jo drieželiui pasiūlyti.
Driežiukas susimąstė. Būti dideliam – gal ir neblogai, bet...
- O mano akmenukas irgi užaugs? – paklausė jis milžino.
- Ne, - papurtė galvą milžinas. – Akmeniui eliksyro neužteks.
- Tada nenoriu, - apsisprendė driežiukas. – Tada mudu geriau liksime maži: ir aš, ir mano akmenukas!
Suprantu driežiuką. Akmenukas – jo draugas. Aš irgi turu draugų. O ką?
Pirmas ateina į galvą senelis...
Piešė Aušra Čapskytė
Komentarai
Komentarai