Pelė ir sūris

Senų senovėje spaudė katinas sūrį. Ir štai gauna jis iš brolio laišką. „Mielasai Ilgaūsi! Pasimirė mano šeimininkas ir paliko man didelį lobį: kalnus lašinių, rinkes dešrų, maišus skilandžių. Nežinau, ką su tokiu turtu bedaryti. Skubėk, broli, nes jau valkatos šunys zuja aplinkui tvoros. Nekantriai laukiu, Rainys“.

Neilgai svarstęs, Ilgaūsis paprašė pelę pasaugoti sūrį, o pats pas Rainį iškeliavo. Broliai turtą nuvežė į turgų, gavo krūvą pinigų. Namo sugrįžę, ūsus į alų pamerkė, jaunas dienas prisiminė.

Tuo tarpu sūris sudžiūvo, pasidarė kvapnus. Pelė neiškentus pragraužė sūrmaišį ir sudorojo sūrį – tik trupiniai beliko.

Sugrįžo katinas Ilgaūsis, dairosi, kur ta pelė? O pelės ir pėdos ataušusios. Viską supratęs, katinas net loštelėjo atgal, net skrybėlė jam nuo galvos nulėkė. Mat spausdamas sūrį, katinas svajojo jį nunešti katinų karaliui, įteikti ir pasakyti:

- Jūsų ūsuotoji šviesybe, štai koks kvapnus sūris! Viena grietinė. Šešios karvės septynias dienas man pieną gabeno. Skanaukit, jūsų prakilnybe, į katiniškąją sveikatą.

Dabar visas svajones pelė ant uodegos nusinešė. Kad ją varnai užkapotų, kad liepsna jos ūsus nusvilintų! Didžiai užsirūstinęs, katinas atsitūpė pas urvelį ir ėmė laukti. Užmetė visus darbus, viena mintis jį užvaldė – nubausti graužikę. Jei netikite, nueikite prie pelės urvelio – būtinai aptiksit katiną. Ilgaūsis neva snaudžia, o iš tiesų akylai urvą stebi, bene pasirodys pelės ūsai.

Piešė Aušra Čapskytė

Komentarai

Atgal