Leonardas Gutauskas

Į žemę sugrįžo pavasaris. Keliavo jaunikaitis, laukus budindamas, opšrus iš miego keldamas, upelius ir ežerus iš ledų vergovės laisvindamas. Žygiavo sugrįžusių paukščių balsų palydimas, botagu žiemos šonus vanodamas.
Nenorom, paniurnėdama traukėsi žiema, vis už kalnelių slapstydamasi, kai visiems atrodė, kad žiemos nebeliko nė kvapo. Pavasaris dairėsi po laukus, kalnelius, klausėsi upelių gurgenimo, varnėnų švilpynių, stebėjosi, kaip ant medžių šakelių pumpurai kraunas.
 

Plačiau

Susiginčijo debesys, kurio drabužis gražesnis. Sniego debesėlis pasigyrė baltais kailiniais. Saulėtas debesis – aukso skrandele. Dulkių debesis didžiavosi šilkiniu apsiaustu. Kiekvienas tvirtino, kad jo rūbas – gražiausias.

Plačiau

Sykį atbėgo vilkas pas avį ir tarė:

          - Avele, paskolink kailinius, žiemą miške labai šalta, o tu tvarte ir be kailinių šiltai gyveni.
          Sustiręs vilkas kaleno dantimis, tad paikai aviai pagailo pilkio, ir ji pasakė:
          - Na, gerai, imk kailinius, tik žiūrėk, kad pavasarį grąžintum, nesuplėšytum, nepamestum.
Plačiau

Senų senovėje spaudė katinas sūrį. Ir štai gauna jis iš brolio laišką. „Mielasai Ilgaūsi! Pasimirė mano šeimininkas ir paliko man didelį lobį: kalnus lašinių, rinkes dešrų, maišus skilandžių. Nežinau, ką su tokiu turtu bedaryti. Skubėk, broli, nes jau valkatos šunys zuja aplinkui tvoros. Nekantriai laukiu, Rainys“.

Neilgai svarstęs, Ilgaūsis paprašė pelę psaugoti sūrį, o pats pas Rainį iškeliavo.

                     

Plačiau

       Seniai, seniai sraigė, nusilipdžiusi namelį, mėgino jį užsikelti ant kupros. Kur buvęs, kur nebuvęs, atšokavo kiškis ir klausia: „Sraige, ką tu čia darai?“

      Sraigė atsako: „Kaip tai ką? Argi nematai, žvairy, kad nusilipdžiau namelį ir ketinu jį nešiotis?

      Kiškis, pats niekada namų neturėjęs, vis kur paklius nakvodamas, labai nustebo, tad ir vėl klausia: „Taip, namelis – gražus, jaukus, bet kam jį tampytis ant nugaros? Rytą išlindus iš to būsto paslėpk jį po varnalėšos lapu ir keliauk ligi vakaro laisva, kur akys veda“.

Plačiau

Avinas yra visų avelių galva. Visada jis drožia pulko priekyje – avims kelią rodo.

Plačiau

Geriausia būtų paties vėžio pasiklausti, bet kad mes jo kalbos nemokam. Mano senelio prosenelis, mokėjęs gyvūnų bylą, pasakojo, kad vėžys tyčia atbulas plaukia. Mat gyvendamas tarp žuvų, o sykiu ir ne jų giminaitis būdamas, vėžys nori įrodyti savo pranašumą.

Plačiau

Kitą kartą siuvėjas ėjo per lieptą. Beeidamas pametė žirkles, ir tos nuskendo į upės dugną. Kaip tik tenai vėžys upės plotį matavo. Žiūri – ogi žirklės beblizgančios. Paėmė kerėplius tas žirkles, prisitaisė prie šarvų ir liko patenkintas.

Plačiau

Gal taip buvo, gal ir ne, bet aš girdėjau, kad senovėje gyvenę milžinai labai mėgdavo jūrų sėkliuose braidyti. Būdavo, braido koks milžinas, žvaigždes aukso sietu renka, didžiulėm žuvų kaulo šukom bangas šukuoja. O plekšnė, kaip žinia, taip pat sėkliuose šmižinėja, smilteles skaičiuoja, gintarėlius renka.

Plačiau

Labai labai seniai saulė ir mėnulis gyveno šalia. Jiedu vienas kitą mylėjo nežemiška, skaisčia meile. Bet judviejų laimė užrūstino pavyduolį Perkūną.

Plačiau

Kitą kartą saulė pasėjo aukso sėklą. Iš jos išdygo saulėgrąža. Bet tikrasis jos vardas – Saulės dukra. Mat saulėgrąžos galva visą laiką paskui motulę saulę seka. Pateka skaisčioji, ir saulėgrąža pakelia galvą, aukso spalvomis tvaska. Nusileidžia saulė, ir jos dukra nulenkia galvą – užmiega.

Plačiau

Kartą dangaus karalienė saulė klajojo po rudenėjančius miškus ir pynėsi vainiką. Užsimiršusi nepastebėjo, kad gervės, žąsys ir antys jau ruošiasi į šiltuosius kraštus skristi, o ežerų pakraščiai rytais pasidengia plonu ledu.

Plačiau