
Į žemę sugrįžo pavasaris. Keliavo jaunikaitis, laukus budindamas, opšrus iš miego keldamas, upelius ir ežerus iš ledų vergovės laisvindamas. Žygiavo sugrįžusių paukščių balsų palydimas, botagu žiemos šonus vanodamas.
Nenorom, paniurnėdama traukėsi žiema, vis už kalnelių slapstydamasi, kai visiems atrodė, kad žiemos nebeliko nė kvapo. Pavasaris dairėsi po laukus, kalnelius, klausėsi upelių gurgenimo, varnėnų švilpynių, stebėjosi, kaip ant medžių šakelių pumpurai kraunas.
Susiginčijo debesys, kurio drabužis gražesnis. Sniego debesėlis pasigyrė baltais kailiniais. Saulėtas debesis – aukso skrandele. Dulkių debesis didžiavosi šilkiniu apsiaustu. Kiekvienas tvirtino, kad jo rūbas – gražiausias.
PlačiauSykį atbėgo vilkas pas avį ir tarė:
Senų senovėje spaudė katinas sūrį. Ir štai gauna jis iš brolio laišką. „Mielasai Ilgaūsi! Pasimirė mano šeimininkas ir paliko man didelį lobį: kalnus lašinių, rinkes dešrų, maišus skilandžių. Nežinau, ką su tokiu turtu bedaryti. Skubėk, broli, nes jau valkatos šunys zuja aplinkui tvoros. Nekantriai laukiu, Rainys“.
Neilgai svarstęs, Ilgaūsis paprašė pelę psaugoti sūrį, o pats pas Rainį iškeliavo.
Plačiau
Seniai, seniai sraigė, nusilipdžiusi namelį, mėgino jį užsikelti ant kupros. Kur buvęs, kur nebuvęs, atšokavo kiškis ir klausia: „Sraige, ką tu čia darai?“
Sraigė atsako: „Kaip tai ką? Argi nematai, žvairy, kad nusilipdžiau namelį ir ketinu jį nešiotis?
Kiškis, pats niekada namų neturėjęs, vis kur paklius nakvodamas, labai nustebo, tad ir vėl klausia: „Taip, namelis – gražus, jaukus, bet kam jį tampytis ant nugaros? Rytą išlindus iš to būsto paslėpk jį po varnalėšos lapu ir keliauk ligi vakaro laisva, kur akys veda“.
PlačiauGeriausia būtų paties vėžio pasiklausti, bet kad mes jo kalbos nemokam. Mano senelio prosenelis, mokėjęs gyvūnų bylą, pasakojo, kad vėžys tyčia atbulas plaukia. Mat gyvendamas tarp žuvų, o sykiu ir ne jų giminaitis būdamas, vėžys nori įrodyti savo pranašumą.
PlačiauKitą kartą siuvėjas ėjo per lieptą. Beeidamas pametė žirkles, ir tos nuskendo į upės dugną. Kaip tik tenai vėžys upės plotį matavo. Žiūri – ogi žirklės beblizgančios. Paėmė kerėplius tas žirkles, prisitaisė prie šarvų ir liko patenkintas.
PlačiauGal taip buvo, gal ir ne, bet aš girdėjau, kad senovėje gyvenę milžinai labai mėgdavo jūrų sėkliuose braidyti. Būdavo, braido koks milžinas, žvaigždes aukso sietu renka, didžiulėm žuvų kaulo šukom bangas šukuoja. O plekšnė, kaip žinia, taip pat sėkliuose šmižinėja, smilteles skaičiuoja, gintarėlius renka.
PlačiauLabai labai seniai saulė ir mėnulis gyveno šalia. Jiedu vienas kitą mylėjo nežemiška, skaisčia meile. Bet judviejų laimė užrūstino pavyduolį Perkūną.
PlačiauKitą kartą saulė pasėjo aukso sėklą. Iš jos išdygo saulėgrąža. Bet tikrasis jos vardas – Saulės dukra. Mat saulėgrąžos galva visą laiką paskui motulę saulę seka. Pateka skaisčioji, ir saulėgrąža pakelia galvą, aukso spalvomis tvaska. Nusileidžia saulė, ir jos dukra nulenkia galvą – užmiega.
Plačiau