Į žemę sugrįžo pavasaris. Keliavo jaunikaitis, laukus budindamas, opšrus iš miego keldamas, upelius ir ežerus iš ledų vergovės laisvindamas. Žygiavo sugrįžusių paukščių balsų palydimas, botagu žiemos šonus vanodamas.
Nenorom, paniurnėdama traukėsi žiema, vis už kalnelių slapstydamasi, kai visiems atrodė, kad žiemos nebeliko nė kvapo. Pavasaris dairėsi po laukus, kalnelius, klausėsi upelių gurgenimo, varnėnų švilpynių, stebėjosi, kaip ant medžių šakelių pumpurai kraunas.
 

Sykį atbėgo vilkas pas avį ir tarė:

       Seniai, seniai sraigė, nusilipdžiusi namelį, mėgino jį užsikelti ant kupros. Kur buvęs, kur nebuvęs, atšokavo kiškis ir klausia: „Sraige, ką tu čia darai?“

      Sraigė atsako: „Kaip tai ką? Argi nematai, žvairy, kad nusilipdžiau namelį ir ketinu jį nešiotis?

      Kiškis, pats niekada namų neturėjęs, vis kur paklius nakvodamas, labai nustebo, tad ir vėl klausia: „Taip, namelis – gražus, jaukus, bet kam jį tampytis ant nugaros? Rytą išlindus iš to būsto paslėpk jį po varnalėšos lapu ir keliauk ligi vakaro laisva, kur akys veda“.

Geriausia būtų paties vėžio pasiklausti, bet kad mes jo kalbos nemokam. Mano senelio prosenelis, mokėjęs gyvūnų bylą, pasakojo, kad vėžys tyčia atbulas plaukia. Mat gyvendamas tarp žuvų, o sykiu ir ne jų giminaitis būdamas, vėžys nori įrodyti savo pranašumą.

Gal taip buvo, gal ir ne, bet aš girdėjau, kad senovėje gyvenę milžinai labai mėgdavo jūrų sėkliuose braidyti. Būdavo, braido koks milžinas, žvaigždes aukso sietu renka, didžiulėm žuvų kaulo šukom bangas šukuoja. O plekšnė, kaip žinia, taip pat sėkliuose šmižinėja, smilteles skaičiuoja, gintarėlius renka.

Kitą kartą saulė pasėjo aukso sėklą. Iš jos išdygo saulėgrąža. Bet tikrasis jos vardas – Saulės dukra. Mat saulėgrąžos galva visą laiką paskui motulę saulę seka. Pateka skaisčioji, ir saulėgrąža pakelia galvą, aukso spalvomis tvaska. Nusileidžia saulė, ir jos dukra nulenkia galvą – užmiega.