Leonardas Gutauskas

Lapino ir žiemos sutartis


Į žemę sugrįžo pavasaris. Keliavo jaunikaitis, laukus budindamas, opšrus iš miego keldamas, upelius ir ežerus iš ledų vergovės laisvindamas. Žygiavo sugrįžusių paukščių balsų palydimas, botagu žiemos šonus vanodamas.
Nenorom, paniurnėdama traukėsi žiema, vis už kalnelių slapstydamasi, kai visiems atrodė, kad žiemos nebeliko nė kvapo. Pavasaris dairėsi po laukus, kalnelius, klausėsi upelių gurgenimo, varnėnų švilpynių, stebėjosi, kaip ant medžių šakelių pumpurai kraunas.
Bet žiema dar buvo gyva. Užsiglaudusi už šimtamečių eglių šakų, gilioje griovoje, šešėlyje slypėjo.
Nujausdama neišvengiamą galą, piktoji pasišaukė lapiną. Mat lapinas toje pačioje griovoje buvo olą išsirausęs. Lapinas išgirdo žiemą, pribėgo ir klausia:
- Ko norėjai, žiemuže, matau, riesta tau šioje griovoje lindėti.
Žiema tyliai, kad niekas neišgirstų, sušnabždėjo:
- Bičiuli lapine, baisu, kaip aš galuojuos, netrukus paskutinį kvapą išpūsiu. Ar tai ne aš tau parodydavau pelių urvus? Ar ne aš užvesdavau tave ant pusnyne snaudžiančio žvairio? Ar ne aš pažymėdavau kurapkų pėdsakus sniege? B mano pagalbos, mielasai, būtum neišgyvenęs. Alkanas kėlęs ir tuščiu pilvu gulęs. Mano akyse lig šiol švyti skaistus tavojo kailio auksas. Prisipažink, vištų valdove, argi ne viduržiemy tavo drabužis gražiausias? Kiekvienas plaukelis tarsi medum išteptas žvilga. Viską prisimink, viską apgalvok, ir tada suprasi, kokia tikra ir ištikima esu tavo draugė.
Lapinas pradėjęs pavasarį šertis, tikrai tik geru žodžiu galėjo žiemą minėti. Todėl švelniai ir tarė:
- Ačiū tau, žiemuže, už paramą, ačiū tau už žvilgantį kailį, ačiū tau už pelių ir kiškių pėdsakus sniege. Už viską ačiū. Negalvok, kad aš toks nedėkingas padaras. Sakyk, mieloji gal ir aš galiu tau kuo padėti?
Žiema apsidžiaugė ir sušnabždėjo:
- Prieik arčiau, lapinėli, nenoriu šaukti, kad tas paikas pavasariūkštis neišgirstų, juk ir pats gerai jo būdą žinai. Turiu, brangusis, aš vieną prašymą. Jeigu išnyksiu, na, tarkim, visai pražūsiu, tai įvyks didelė nelaimė. Juk niekada daugiau nebus žiemos! Baisu pagalvoti, kas tada bus. Neturime laiko ilgai galvoti, bet aš tik vieną pasakysiu; nušiuręs, nuplikęs, praradęs aukso spalvą amžiams pasiliks tavasis kailis. Argi to negana, kad tu man padėtum?
Lapinas sunerimo, pastatė ausis ir sako:
- Nedelsk, žiema, porink, ką aš turiu daryti?
Žiema sukuždėjo:
- Leisk, mielasai, sniego lopinėlį prie tavo uodegos galo prisiūti. Esi smagus, gudrus, protingas, tad niekam nepavyks jo nuplėšti. Išsaugojęs sniego lopinėlį tu atliksi gerą darbą. Baigsis ruduo, ir aš iš to mažyčio lopelyčio vėl prisikelsiu ir išaugsiu į galingą žiemą. Tavasis kailis atgaus aukso spalvą! Ir visa vėl bus savo vietose.
Lapinas pritarė žiemos kėslams ir leido prie savo uodegos galo prisiūti sniego lopą.
Atėjo vasara. Visa sužaliavo. Žmonės, paukščiai ir žvėrys džiaugėsi šiltais saulės spinduliais. Tik lapinas vargo su tuo sniego lopu ant uodegos galo, - slapstykis nesislapstęs, gudrauk, mėtyk pėdas, vis viena tas baltas žiemos lopinys skaisčiai žaliame vasaros apdare šviečia iš tolo. Suprato lapinas buvęs žiemos apgautas. Norėtų gudruolis to lopo siūles ardyti, bet nei peiliuko, nei žirklių neturi.

Piešė L.Gutauskas

 

Komentarai