Jurgis Usinavičius
Grybų karalystė
Gyvena pakrūmėje gražus ir šiek tiek padūkęs berniukas, vardu Rokas. Jis labai mėgsta grybauti. O baravykai, tai jau girių karaliai. Jie turi savo karalystes. Rokas visada eina jų ieškoti. Atsikelia labai anksti, kai tėtis dalgę plaka. Kai rugiai jau dideli būna. Ir Saulė pro krūmus išlindusi nusišypso. Tada ir rasa sužvilga. Kiekvienas jos karoliukas deimanto grūdeliu pavirsta. Bet basam eiti lyg ir šalta. Tai Rokas, susiradęs batelius, tuoj apauna kojas, ir nevalgęs bėga į mišką. Jis žino, kur turėtų būti baravykų. Tėtis aiškino, kad jie dygsta po žaliaskarėmis eglėmis, ten kur margu kilimėliu puošiasi luomelė, nusidriekia eilutė pataisų (jie įrašyti į Raudonąją knygą). Bet Rokas tenai pamato tris ūmėdaites. Vieną geltoną (tai Saulė), kitą – žalią (tai Laukų žaluma), trečią, tai į kraują panašią. Ir jis sušunka: „Tėti, tai mūsų vėliava!“ Sušunka ir savo balselio išsigąsta. Tėčio nėra! Jis dalgę plaka. Nuo eglės geniukas pakyla. Roko balselio išsigando... O gal pasisotinęs buvo, gal po žieve daug kirminėlių rado. Juk tai jo, Geniuko, maistas ir skanėstas.
Rokas atsisėda ant nedidelio kauburėlio. Ir žiūri į tas tris ūmėdėles. Žiūri ir gėrisi jų spalvomis, o mintyse – Baravykas. Juk jis su juo pasikalbėti atėjo. Jį net naktį sapnavo. Gražų, rudagalvį. Storapilvį, pašaipūną! Jis gi esąs girių Karalius. Jo broliai, tai tarsi kunigaikščio Gedimino kariai, visuomet pasiruošę ginti savo Tėvynę. Ir Rokas norėtų būti karžygiu, norėtų ant risto žirgo joti per girias ir kalnus, per plačius laukus su Gedimino karžygiais drauge. Bet jo arklys, vardu Sarčiukas, senas. Dantukai jam kliba. Ir tėtis sako, kad jį lapėm atiduos! Bet ar lapės ant jo jodinės? Kažin... Taip begalvodamas berniukas staiga po susirangiusia šaka pamato... nepatikėsit, besijuokiantį Baravyką! Tikrą girių Karalių Šviesiai ruda skrybėle, balta krūtine. Mažytėmis, bet labai gudriomis akytėmis, vos besikalančiais ūseliais. Jau tokio gražuolio savo gyvenime Rokas nebuvo matęs. Jis pašaipiai žiūrėjo į berniuką, manydamas, kad berniukas jo nemato. Bet Rokas nebuvo kvailas. Jis stebėjo girių Karalių net nemirksėdamas. Mat sakoma, jeigu sujudėsi, bet koks grybas dings iš akių!
Po valandėlės vėl atskrido Geniukas. Vėl nusileido ant šalia esančio ir jau padžiūvusio medžio, aštriais nagučiais įsikibo žievės, priglaudė ausį prie jos ir truputį pasiklausęs, ėmė kalenti savo aštriu snapeliu. O ten, už pilkos medžio odos, kirmėlaitės būta. Ji naikino medieną, sočiai kasdien valgė, o čia... Geniukas. Bet ką padarysi. Kiekvienas valgyti nori. Ir grybai valgo. Samanose, medžių šaknyse randa maisto. O kai valgo, tai ir auga. Ir žmonės grybus valgo. Duoną valgo... O kai valgo, tai ir gyvena. Ir viskas vyksta prie kiekvieno akių, čia, pačioje girių Karalystėje.
Rokas sėdi nejudėdamas ir nežino, ką daryti? Ar rauti gražuolį girių karalių Baravyką, ar šaukti Tėtį, gal jis patartų, kaip jam elgtis.
O jūs, vaikai, kaip pasielgtumėte, Roko vietoje būdami?
Komentarai
Komentarai