Išsirinkom

Kelionė, tai kelionė. Visi jai ruošėsi, visi jos laukė. Simukas belūkuriuodamas taip išvargo, kad vos atsisėdęs į mašiną, užsnūdo. Pabudo jau artėjant prie žemėlapyje dešimtis kartų ieškoto miestelio. Įvažiavo į aukštumėlėn kopiantį bažnytkaimį, dairėsi skelbime minėtos gatvės. O kadangi tų gatvių buvo tik penkios, tai ir klajoti ilgai nereikėjo. Sustojo prie medžio drožiniais išpuoštos sodybos. Troba buvo ryškiai geltonai dažyta, o sodelyje Titukas bemat pastebėjo aptvarėlį. Jame ir kuitėsi trys juodi kamuoliukai su baltomis juostomis ant krūtinių ir kaktų. Nerangiai vienas per kitą rėplinėjo, dūko, vartaliojosi, o didžiulė ir tikrai įspūdinga mama, išsitiesusi ant žemės, akimis sekė mažylius...
   - Tėveli, kad tiktai trys likę, - po valandėlės kužda Titukas, neatitraukdamas akių nuo šunelių.
   - Matyt, vieną jau nupirko. Bet argi tau maža trijų? Iš jų mes ir pasirinksim...
   Taip besvarstydami, susiranda šeimininkus.
   - Mes vakar skambinom, - prisistato tėtis.
   Šeimininkai nužvelgia ne tik jį, pirmiausia – vaikus.
   - Tai šitam jaunimėliui reikia draugo?
   Simukas dar apskritai nelabai susigaudo – iš miegų nespėjęs atsitokėti, o Titukas linkčioja galva.
   - Aš būsiu šeimininkas, - priduria išdidžiai.
   - Taip, taip, - sutinka senukas. – Tada tu ir rinkis. Žinai, kaip tai daroma?
   - Žinau, - skuba berniukas, prisiminęs mamos pasakojimus.
   - Tu pabandyk visus prisijaukinti. Paglostyk. Ir šuniukų mama tegul pripranta, reikia, kad nesupyktų.
   Titukui širdelė, rodos, į kulnus nukrenta. Prie aptvarėlio eina sustingusiomis kojomis, pritūpęs tiesia ranką, bando glostyti mažuosius. O tie dūksta, raičiojasi, regis, nė nepastebi svečio. Visi neapsakomai gražūs, nei kurį rinktis, nei kurį šaukti. Šuniukų mama kilsteli galvą, vėl paguldo ant žolės.
   Titukas jau drąsiau pritupia prie aptvaro, giliau kiša ranką.
   - Šuniukai, ei, šuniukai... Ateikit kuris nors... - pašaukia.
   Mažyliai dar kelis kartus apsiverčia, paskui trumpam nurimsta, smalsiai sužiūra į netikėtą svečią – visi trys, visi sykiu. Netrukus du pasileidžia ratu, vienas kitą vaikydamiesi. Gi trečias... Lyg ir nori anuodu vytis, tačiau stabteli, atsisuka į ištiestą Tituko ranką. Patipena artyn, uosto pirštus.
    Berniukas dar arčiau tiesia delną. Šuniukas niekur nebėga, spokso gražiom rudom akytėm, paskui išsiręžia glostomas. Suspurda, drėgnu snukeliu apžioja pirštus, apsimeta, kad krimsteli – visai neskaudžiai, žaisdamas.
   - Na, štai, vienas šeimininką jau ir pasirinko, - patenkintas senasis mokytojas – jis jau spėjo papasakoti tėčiui su mama, ką dirbęs, kad jau išėjęs į pensiją. – Ar patinka? Gal dar kitus apžiūrėsi?..
   - Patinka, - dusliai taria Titukas ir apglėbia šuniuką, mat atitipena Simas, jis gali brolio išrinktąjį skaudžiai peštelėti už ausų. Daug ką sugadintų – šuniukas cyptelėjęs spruktų tolyn, sukrustų iki šiol ramiai gulinti mama... O kol kas... Gyvas padarėlis tūno Tituko rankose, nesipriešina – jau tikrai jo, dabar jau niekam neatiduos.
   Pasilenkia senasis šeimininkas.
   - Išsirinkai? Viskas gerai. O dabar duok jį man. Panėšėsiu toliau, kad mama nepradėtų nerimauti.
   Taip senukas ir nuneša juodžiuką prie mašinos, liepia Titukui sėstis į vidų, paduoda šunelį. Šis nesiblaško, pradeda žaisti, kariasi ant krūtinės, laižo veidą – tarsi seniausiai būtų savas.
   Tėtis dar klauso šeimininko patarimų – kaip prižiūrėti, kuo šerti. Pagaliau išsitraukia piniginę.
   Prie mašinos ateina vaikų mama. Su Simuku. Šis tuoj lenda prie šuniuko.
   - Nepešk! – atitraukia kudlių Titukas.
   - Duok ir Simukui pasidžiaugti. Ir jam labai rūpi.
   Titukas tebeglobia šuniuką, ne taip paprasta jį paduoti broliui – ištiesia, bet ir nepaleidžia.
   - Tik žiūrėk, nemaigyk... Švelniai. Nori, kad būtų mūsų draugas, tai nenuskriausk... - ir žiūri, kad Simuko pirštai nepeštelėtų juodžiuko.
    O Simukui rūpi kitkas. Jis glosto baltą šuniuko pakaklę. Ir sako:
   - Matai, ir jis nešioja seilinuką. Mūsų šuniukas su seilinuku...

Komentarai

Atgal