Liudmila Suchonickaja

Pasaka apie debesėlį

Vieną gražų, saulėtą rytą danguje pasirodė mažas Debesėlis. Toks baltas baltas. Toks pūkuotas pūkuotas. Skraidė Debesėlis danguje, žiūrėdamas į didelius debesis, kurie praplaukdavo pro šalį. Grožėjosi miškais, ežerais, virš kurių praskrisdavo, su įdomumu stebėjo žmones. Debesėliui atrodė, kad jie žemėje kažką keisto ir nesuprantamo veikia. Debesėlis džiaugėsi kartu su vaikučiais, kurie linksmai dūko pievose. Linksminosi, kai vaikai žaidė slėpynes. Kaip smagu žiūrėti iš aukštai ir stebėti, kur kas slepiasi! Vienas berniukas pasislėpė serbentų krūme ir net pamiršo, kad jo ieško: tokios skanios buvo uogos!
O kaip kvepia žalia žolė! Net Debesėlis, nors jis ir debesėlis, pajuto saldų, ilgesingą kvapą, kuriuo norėjosi kvėpuoti ir kvėpuoti...
Bet reikia skristi toliau. Šalia praplaukia kiti debesys. Kai kurie jų labai skuba... O kur? Įdomu, kokių reikalų turi debesys? Štai tas debesis, kuris taip panašus į arkliuką, kur jis skuba? Arba štai tas, toks didelis ir svarbus – tikras laivas! Tokius debesis Debesėlis matė ir virš didelės mėlynos jūros. Kaip gaila, kad debesys nemoka kalbėti, nes galima būtų su kuo nors truputį paplepėti.
Staiga pasimatė ryškus blyksnis ir po to pasigirdo garsus dundėjimas. „Ai!“ – išsigando Debesėlis. Mąstydamas jis nepastebėjo, kaip priartėjo prie kažko didelio, pilko ir niūraus. Čia kaip kartas ir blykčiojo ryškios strėlės ir girdėjosi toks griausmas, kad nors ausis užsikimšk. Bet laimei ar apgailestavimui, debesys neturi ausų ir todėl jų nereikia užsikimšti, net po triukšmo ar baisumo. Taip Debesėlis atsirado greta tetos Debesienės, kuri atliko labai naudingą darbą: laistė lietučiu žemę.
„Štai kur tikras užsiėmimas, ne tai, kaip aš nieko negaliu, – nuliūdęs pagalvojo Debesėlis. – Išskyrus tai, kad moku tik skraidyti ir žiūrėti į Žemę. Ak, taip! Aš moku DŽIAUGTIS. Juk džiaugtis – irgi geras užsiėmimas!“.
Štai ir dabar, kai tetulė Debesienė su savo svarbiu darbu nuskrido tolyn, toje vietoje sušvito, sutviskėjo įvairiomis spalvomis vaivorykštė, ir visi džiaugėsi! Vaikai dar linksmiau bėgiojo šlapia žole ir balutėmis, rodydami į dangų ir šaukdami: “Vaivorykštė, vaivorykštė!“.
„Ir vis tik kaip gerai, kad aš Debesėlis. Viską matau, irgi galiu džiaugtis kartu su visais“, – nutarė Debesėlis ir nuskrido tolyn.
Staiga Debesėlis pagalvojo: „Kad turėčiau kojeles žeme pavaikščioti! O gal pabandyti?“. Jis leidosi vis žemiau ir žemiau, kol išgirdo, kad kažkas verkia. „Kaip? Nejaugi kažkam neužteko DŽIAUGSMO? Reikia pažiūrėti“. Jis nuskrido į tą pusę, iš kur girdėjosi verksmas. Ak! Tai gėlelė, varpelis. Nuleidęs savo mėlyną galvelę, jis liūdnai verkė. Bet verkė be ašarų, nes pats džiūvo. Varpelis augo tokioje vietoje, kur tetulės Debesienės lietutis nepasiekė.
„Vargšelė gėlelė“, – pagalvojo Debesėlis, ir jam pagailo varpelio, kad net pravirko kartu su juo. Debesėlio ašarėlės nulašėjo ant džiūstančios gėlėlės, ir gėlėlė pakėlė galvelę. Iš džiaugsmo varpelis pradėjo tyliai skambėti „Din-don, din-don...“ Gėlių kalboje tai reiškė: „Ačiū!“
„Ak! Šaunu! Vadinasi, ne veltui skraidžiau po dangų, – apsidžiaugė Debesėlis. – Ir aš moku gerus darbelius dirbti, nors ir mažus, bet gerus, ir taip dalinti DŽIAUGSMĄ. Skrisiu toliau. Gal kažkur kažkas manęs labai laukia!“.

Iš rusų kalbos vertė S.Abromavičius


Piešė V.Alesienė

Komentarai