- Ievute,  aš tau parnešiau kačiukų, – grįžęs  namo šypsodamasis pasakė tėvelis. – Ar gerai?

- Puiku!.. O kokie? Nekantrauju... 

- Geltoni, minkštučiai, švelnučiai... Prie veido miela priglausti.

- Ar daug jų?

- O kiek norėtum?

- Mes turime ir  savo katę, – pyktelėjo mama. – Kur juos dėsime?.. Be to,  namuose ir  pelių nesimato...

- Nepyk, mamyte... Aš juos  maitinsiu, mylėsiu, prausiu...

- Prausti tai tikrai nereikės, – visus nuramino tėvelis ir iš už  nugaros ištraukė puokštę pūkuotų gėlyčių – karklo  kačiukų. – Tik štai  vandenėliu teks pasirūpinti.

  Ievutė  suplojo  rankytėmis, apsikabino tėvelį ir padėkojo už šią mielą apgavystę. Kačiukai – tokie  ar  anokie – vis tiek  yra kačiukai!

  Mamytė irgi šypsojosi.

 

 

 

   Pievutėje nuo žiedelio ant žiedelio, nuo smilgos ant smilgos linksmai skrajojo drugelis. Jis džiaugėsi puošniais sparneliais, atsukdavo juos į saulės pusę ir jai mojavo: žiūrėkite visi, koks aš gražus!

   Netoliese karklo krūme tupėjo žvirblis. Jis buvo alkanas ir pilkas, turbūt dėl to ir piktas. Pamatęs  drugelį, jis sučirškė:

   - Aš tave  sulesiu! Č i r r !..

   - Nelesk, žvirbleli... Man  taip gera gyventi... Žiūrėk, kaip aplink gražu...

   - Žvirblių giminė pati gražiausia!.. O be to – aš alkanas...

   Drugelis ne juokais  išsigando ir plastelėjo ant dagilėlio žiedo. Žvirblelis nustebo: dingo margasis... Buvo – ir  akyse prapuolė.

   - Bet aš jį surasiu!.. Č i r r ! –  niršo žvirblis, ir supratęs, jog skanus kąsnelis pasislėpė gėlėse,  puolė jo ieškoti. Pirmiausia pilkasis pabandė nutūpti ant violetinio žiedo, bet iš karto pajuto, kaip į jautrias jo kojytes susmigo  aštrūs dagio spygliai. Žvirblis suprato, kad jam niekada nepavyks surasti maisto žydinčioje pievoje, o  teks grūdelių ieškoti ant takelių ir dulkėto kelio...

   Ir nuo tada žvirblis nesidomi drugeliais, nebando jų sugauti, žiūri į juos tik iš tolo...

 

 

 

   Sumanė, sugalvojo kregždutė pastogėje nusilipdyti lizdelį. Vis šaudo, vis skraido į lauką ir atgal, snapelyje atsinešdama tai molio, tai purvynėlės, tai vieną kitą šapelį ar plunksnelę.

   Kieme tupi katinėlis ir akimis vis sekioja, vis vaikosi kregždutę. O kaip jis norėtų ją sugauti ir papurtyti!

    Kol katinėlis stebėjo, kol seilę varvino, kregždutė nulipdė lizdelį, įlindo į jį, atsitūpė, ir  tik jos uodegytė šmiruoja, kruta. Rainiukas taikosi, kaip pasiekti lizdą, sėlina prie namo sienos, bando kopti aukštyn.

   - Vyt-vyt-vyt ! – pasigirdo kregždučių balsai. Akimirksniu jų priskrido aibės, gal dešimtys, o gal ir šimtai! Vyt-vyt – apginsim lizdą... Nugalėsim priešą!..  O viena, pati  drąsiausioji, tik cakt katinėliui į  kaktą. Tas  tik plumpt ant žemės – ir guli. Prisitrenkė  rainiukas  nedaug, pašoko ant kojų ir – šast į krūmus, dar  pagalvojęs, kad  draugystė su kregždutėmis baigta... Geriau kur nors prie urvelio jis patykos pelytės...