Pelėdžiukas, kuris bijojo šviesos
Vieną kartą gyveno…
Ne, ne taip.
Žaliojoje girioje daug kartų gyveno daugybė pelėdžiukų, kurie visai nebijojo tamsos, todėl naktimis skraidydavo kur panorėję. Žinoma, mažyliai išlįsdavo iš savo uoksų ir dieną – kai norėdavo pažaisti su savo draugais vieversėliais, apuokais ar geniais.
Vėlyvą pavasarį iš kiaušinio išsirito paskutinis pelėdžiukas - baltutis, minkštutis, geltonakis. Mama Tupsė pavadino jį Mirksiuku.
Vieną rytą mažylis nubudo labai nepatenkintas:
- Mama, mane kutena kažkas šiltas ir šviesus.
- Tai saulės zuikutis tave kviečia į lauką.
- Nenoriu su juo žaisti .
Pelėda uždengė uoksą lapais, ir saulės zuikutis pasislėpė.
Tamsoje pelėdžiukas matė kuo puikiausiai – miegančias gėles, naktinius drugius ir švytinčius jonvabalius. Bet dieną Mirksiukas visai nenorėdavo išlįsti iš savo uokso. Jam atrodė baugus šviesos ir šešėlių žaismas medžiuose, o nuo saulės akytėse mirgėjo juodos dėmės.
- Mirksiuk, lėkime palenktyniauti su debesėliais, - kvietė vieversiukas Vyčiukas.
- Nenoriu, jie per daug šviesūs, - atsikalbinėjo pelėdžiukas.
- Ei, bičiuli, jau metas paskanauti žemuogių, - viliojo Geniukas Tukas.
- Skrisk vienas, aš žemuogiausiu, kai saulė nusileis.
- Suradau didžiausią uoksą visame miške, eime žaisti slėpynių, - šaukė apuokiukas Puokis.
- Ai, man neįdomu, - niurnėjo Mirksiukas.
Naktį visi pelėdžiuko draugai miegojo, todėl jis žaisdavo su šikšnosparniu Tylium.
- Kodėl nenori skraidyti dieną, Mirksiuk?
- Man atrodo, kad šviesoje slepiasi pabaisos, - prisipažino pelėdžiukas.
- Ak tu, fantazuotojau… Išaušus rytui, pasaulis lygiai toks pat, kaip
ir sutemus. Jame niekas nepasikeičia. Ir jokių pabaisų neatsiranda, Jų iš viso nėra. Tik jeigu bijome - mums atrodo, kad yra , - ramino bičiulį Tylius.
- Ir mama taip sako - kad nei dieną, nei naktį mūsų miške nėra jokių
pabaisų. Ir nėra ko baimintis. Vis tiek dieną man labai nejauku.
Pelėdžiuko draugai svarstė, kaip jam padėti, kad liautųsi bijoti šviesos.
- Pelėdžiukui ant akių reiktų užsimaukšlinti didelę kepurę, kuri
uždengtų saulę, - siūlė geniukas.
- O gal juodą kaukę, nepraleidžiančią šviesos? - svarstė
vieversiukas.
- Gerai, bet nelabai… - murmėjo apuokiukas.
- Sugalvojau! – sušnarėjo Tylius ir kažkur nusklendė.
Vyčiukas, Puokis ir Tukas spėliojo, ką gi sumanė šikšnosparnis.
Kitą dieną Tylius padovanojo pelėdžiukui...
Spėkite, ką?
Ogi akinukus nuo saulės!
Mirksiukas juos užsidėjo - ir nustojo bijoti šviesos. Jo daugiau nebeerzino saulės zuikučiai, akyse nebemirgėjo baugūs šešėliai, todėl puikiausiai matė gėles ir drugelius, dangų ir debesis. Dabar pelėdžiukas skraidė nuo ryto iki vakaro, galėjo uogauti, grybauti ir žaisti su draugais. O svarbiausia - įsitikino, kad ne tik tamsoje, bet ir šviesoje nėra jokių pabaisų.
Trylika juodų katinų
Viename miestelyje gyveno trylika juodutėlių broliukų katinų. Jie drauge žaidė ir vaikštinėjo, drauge valgė ir miegojo susiglaudę į didžiulį pūkuotą kamuolį.
Ūsuočiai buvo meilūs ir mandagūs, bet niekas nenorėjo su jais draugauti. Žmonės, sutikę tryliktuką, iš tolo apeidavo lanku. Nė vienas vaikas gatvėje jų neužkalbindavo ir nepaglostydavo. Kodėl?
Miestelio gyventojai buvo įsitikinę, kad juodi katinai neša nelaimes. O trylika juodukų – ar begali būti blogiau ?
Tik atsitiks kas – kaltę verčia katinams. Mergaitė pametė litą – broliukų darbas. Šuo įkando jį erzinusiam berniukui – murklių dėka. Tris dienas be perstojo lyja – visiems aišku, kas kaltas.
Katinams buvo liūdna ir apmaudu, kad jų nemėgsta ir kaltina nebūtais dalykais. Ne kartą svarstė, kaip viską pakeisti, bet nieko gero nesugalvojo.
Ir štai į tą miestelį atsikraustė gyventi mergaitė, vardu Elzytė. Ji čia beveik nieko nepažinojo, todėl jautėsi labai vieniša.
Kartą eidama gatve sutiko trylika juodų katinų. Kaip ji nudžiugo! Puolė visus glostyti :
– Kiek jūsų daug ir kokie švelnukai, šiltukai, gražuoliukai!
Dar niekas su broliukais nebuvo taip meiliai kalbėjęs, todėl šie glaustėsi ir švelniai murkė.
– Šis miestelis man pradeda patikti, - šypsojosi Elzytė.
– O mums nepatinka . Nors čia mūsų gimtinė, norime kuo greičiau išvažiuoti, – visi kaip vienas atiduso katinukai.
– Žinote ką? Kviečiu jus į svečius – visus trylika. Tuomet ir pasikalbėsim, – pareiškė Elzytė.
Broliukai mielai sutiko, nes niekas niekada nebuvo jų kvietęs į svečius.
Mergaitė tryliktuką pavaišino pieneliu ir gardžiais pyragaičiais. Šie jai papasakojo, kodėl neturi draugų. Tuomet Elzytė sušuko:
– Netikiu, kad jūs lemiate nelaimes. Kaip tik atvirkščiai! Kai sutikusi jus
paglosčiau, pasijutau pati laimingiausia pasaulyje! Taigi, vieną draugę jau turite.
– Kaip puiku! Ačiū, tau , Elzyte! O dabar eime žaisti slėpynių.
O paskui atsitiko tai, ko katinėliai visai nesitikėjo.
– Žinote, ką? Likite pas mane gyventi – visi trylika! – pareiškė Elzytė.
Broliukai apstulbę net išsižiojo:
– Hmmm, reikia dar pagalvoti.
Tuo tarpu iš darbo grįžo Elzytės mama. Ši labai nustebo, išvydusi tokį būrį svečių. O sužinojusi, kad mergaitė visus juos nori priglausti , teištarė:
– Hmmm, reikia dar pagalvoti.
Vakare tryliktukas grįžo namo. Tuomet pamatė, kad jų – tik dvylika. Pasirodo, mažiausias broliukas, vardu Angliukas, žaisdamas slėpynes taip gerai pasislėpė, kad jo niekas nesurado. Belaukdamas, kol suras – ėmė ir užsnūdo. Tik atsigulusi į lovelę mergaitė po antklode užtiko murkiantį juodą kamuoliuką.
Taip Angliukas tapo Elzytės katinėliu ir liko pas ją gyventi.
O miestelyje nutiko svarbus įvykis – nebeliko trylikos juodų katinų.
Nors broliukai kaip ir anksčiau drauge vaikštinėjo gatvėmis, dabar ir suaugusieji, ir vaikai jiems šypsojosi. Visi manė, kad sutikti dvylika juodų katinų – į gera.
Jei kuris nors miestelio gyventojas jausdavosi nepatenkintas, pakakdavo paglostyti bent vieną švelnų, juodą murkliuką – ir veidą nutvieksdavo šypsena. O kas paglostydavo visus dvylika – pasijusdavo laimingiausias pasaulyje.
Tiesą sakė Elzytė!
Netikite – pabandykite!
Kalėdos miške
Artėjant Kalėdoms, Žaliosios girios gyventojai nusprendė pasipuošti eglutę.
- O kuo ją dabinsime? – smalsavo voveriukas .
- Gal kiekvienas atneškime, ką turime gražiausio, - patarė lapiukas.
- Arba gardžiausio, - narnėjo meškiukas.
Kitą dieną žvėreliai susirinko prie aukščiausios ir vešliausios eglės. Voveriukas jos šakeles papuošė riešutais, kiškutis - rausvašoniais obuoliukais. Lapiukas pakabino spanguolių vėrinį, o meškiukas nepagailėjo gardžių meduolių. Atsėlino net slapukas lūšiukas, nešinas puokšte spalvotų balionų.
O mažiausieji paukšteliai - geltonpilvės zylės ir rausvašonės sniegenos pareiškė:
- Mes pačios gražutės kaip žaisliukai.
Plast paplast - ir sutūpė ant šakelių.
- Gerai sugalvojote, - šypsojosi briedžiukas. - Jei būčiau kiek smulkesnis, ir aš užlipčiau.
- Kokia puiki eglutė! - gėrėjosi šerniukas. - Dabar mus tikrai aplankys senelis Kalėda.
- Jo laukdami, surenkime karnavalą! - nusprendė žvėreliai.
Visi nuskubėjo daryti kaukių.
Kur buvęs kur nebuvęs prie Kalėdų eglutės atklydo vilkiukas.
- Tai kad papuošė… Čia nieko gražaus anei skanaus. Nematau net mažiausio kaulelio, - nusiviepė pilkis ir ėmė svaidyti sniego gniūžtes.
Paf - pataikė į riešutą, ir šis nukrito žemyn. Pupt - ir obuolys nusirito į sniegą...
- Ką čia išdarinėji, nenaudėli? - sugriaudėjo piktas balsas.
Vilkiukas savo akimis nepatikėjo - iš tankumyno brovėsi didžiulis pilvotas dramblys.
- Aš... nieko… Negali būti, mūsų girioje nėra dramblių, - sutriko pilkis.
- Yrrrra ir drrramblių, ir tigrrrų ... - šiepdamas iltis, sėlino artyn baisus dryžuotas žvėris.
- Ir ilgų, žalių krokodilų...- po egle kaleno aštriadančiai nasrai.
- Tai jūs visi pabėgote iš zoologijos sodo? Tada draugaukime, - gerinosi vilkiukas.
- Nedraugausime, nes niokoji mūsų eglutę!
Visi kad čiups nenaudėlį - ir sumurkdė į pusnį.
- Tai geras kaukes pasidarėme, net vilkiuką išgąsdinome, - leipo juokais briedžiukas, meškiukas ir šerniukas.
- Tfu, kad jus kur, nepažinau savų, - spjaudė sniegą susigėdęs pilkis. - Bėgu ir aš persirengti karnavalui.
Netrukus žvėreliai pamatė per sniegą atbrendantį didžiulį kupranugarį.
O jam ant nugaros sėdėjo... Spėkite, kas? Ogi pats senelis Kalėda!
- Jeigu ne šis kuprius, būčiau paklydęs Žaliojoje girioje ir pametęs visas dovanėles. Jis mane ištraukė iš pusnies , - pasakojo baltabarzdis svečias.
- Žiūrėkite, bet čia visai ne kupranugaris, o karnavalui persirengęs vilkiukas, - atpažino žvėreliai.
- Mano pagalbininkas pirmasis gaus dovanų, - šypsojosi į ūsą senelis.
Paskui visi drauge šoko ir dainavo, o senelis Kalėda juos apdalino dovanėlėmis. Žaliosios girios gyventojai pažadėjo gyventi taikiai ir draugiškai.
