Ką apie pilietiškumo ugdymą mano šiuolaikinės Lietuvos šeimos?
(Dailininkas Vladas Kudaba)
Tėvynė, gimtinė, pilietiškumo ugdymas ir tradicijų puoselėjimas – sąvokos, kurias girdime minint Lietuvos valstybės bei Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tačiau, ar šiais laikais mums šie žodžiai ką nors iš tiesų reiškia? Įdomu, kaip reiktų paaiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikams, jeigu jie paklaustų, kas yra tauta ir tautiškumas? Ir ar šiuolaikiniai vaikai tėvams užduoda tokius klausimus? ikimokyklinis.lt šia tema pakalbino keletą visuomenėje žinomų ir veiklių tėvelių.
Virgilijus Pupeikis, dviejų ikimokyklinio amžiaus sūnų tėvas, vaikų meninės studijos „Diemedis“ direktorius:
Šiais laikais tėvai apskritai mažai bendrauja su savo vaikais, o tautiškumo ar pilietiškumo tema kalbėti dar labiau vengia. Ne kiekvienas suaugęs sugeba paaiškinti, kas yra tautiškumas, o ką jau kalbėti apie to paaiškinimą vaikams... Nors pats turiu vaikų meninę studiją, tačiau manau, kad pilietiškumo jausmo jokia ugdymo įstaiga neįskiepys. Darželiuose ar mokyklėlėse pasakojamų istorijų vaikai neįsimena taip gerai, kaip namų aplinkoje patirtų įspūdžių ar tų, kuriuos patiria dalyvaudami renginiuose, užsiimdami kūrybine veikla.
Patriotiškumas, kaip ir pilietiškumas, perimamas iš šeimos vertybių. Apie patriotiškumą, tradicijų puoselėjimą šeimose dažniausiai kalba vyresnioji karta – vaikų seneliai. Tačiau paprastai vaikams šios kalbos yra neįdomios. Todėl, kad mažiesiems įdomu ne kalbų klausytis, o ką nors veikti kartu. Vaikams juk patinka nueiti su šeima į koncertą ar kitus renginius. Tai galioja ir kalbant apie tautines šventes – galbūt vaikui smagu trispalvę vėliavėlę palaikyti ir pajusti bendrumo jausmą kartu su kitais joje dalyvaujančiais. Jei vaikui patinka dainuoti, jis apsidžiaugs, kad moka lietuvišką dainą, kuri skamba renginio metu.
Visuomeniniame gyvenime irgi galime atrasti tautiškumo ugdymo formų. Tarkime, stebint krepšinio varžybas, kuriose dalyvauja Lietuvos komanda ar dalyvaujant „Lietuvių dainų šventėje“, lankantis lietuviškuose spektakliuose ir pan. Manau, kad vaikams reikia pilietiškumo simbolių, nes per juos atsiranda saitai su tuo, ką darai ir kas esi.
Žinoma, galima paieškoti kūrybiškų tautiškumo ugdymo formų ir užsiėmimų metu. Tarkime, „Diemedžio“ meninė studija tautiškumo suvokimą ugdo per dailę. Vaikai piešinyje kartais atskleidžia daug daugiau nei perteikdami savo mintis žodžiu. Tokia vaiko saviraiška skatina suprasti tėvynę, jos simbolius, per piešinį išreikšti savo santykį su jais.
Svarbu yra tai, kad vaikai tiek po švenčių, tiek po meninių užsiėmimų yra linkę pasidalinti savo patirtais įspūdžiais ir juos aptarti. Laisvadienį praleidę su šeima, darželyje šnekasi, ką veikė per valstybines šventes. Teigiami įspūdžiai taip pat yra pilietiško ugdymo dalis.
Mūsų šeima įprastai per valstybines šventes aplanko senelius. Jau tradicija tapo ir kartu su vaikais kelti trispalvę. Tai darant, vaikai užduoda daugybę klausimų – ką mes čia darome, kodėl tai darome, kodėl keliame trispalvę, o ne kitą vėliavą, iš kur ji atsirado, kodėl tai darome šiandien ir t. t. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip ką nors veikiant kartu, galima ugdyti vaikų pilietiškumą. Manyčiau, kad vaikams reikia aiškumo ir paprastumo, logiški argumentai jų nedomina. Daug mieliau atsakymų į klausimus mažieji ieško gyvenimiškose situacijose.
Kartą sūnūs manęs paklausė, kaip atsakyti į klausimą, ką man reiškia Lietuva? Paprašiau jų, kad jie pamąstytų, o ką jie veikia Lietuvoje? Vyresnis sūnus atsakė, kad jis Lietuvoje žvejoja, o jaunesnysis – kad Lietuvoje eina į darželį. Dar paklausiau, ar jiems patinka tai daryti? Sulaukęs atsakymo „taip“, pasakiau vaikams, kad tai ir yra tai, ką jums reiškia Lietuva. Pats vaikams paaiškinau, kad man Lietuva reiškia būti laisvam. Šiuo pavyzdžiu vaikams norėjau parodyti, kaip aš suvokiu Lietuvą. Galbūt po 10 metų į šį klausimą jau atsakysiu kitaip – atsižvelgiant į tai, kaip tuomet jausiuosi ir ką veiksiu.
Livija Gradauskienė, dviejų vaikų mama, žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja:
Vasario 16-ąją. ir kovo 11-ąją mūsų šeima visuomet pamini ir, sakyčiau, sureikšmina. Vaikams aiškiname, ką valstybinės šventės reiškia ir kodėl jos švenčiamos, nes manau, kad pasakoti vaikams savo šalies istoriją ir ugdyti pilietiškus jausmus reikia nuo mažens.
Jei mano užaugę vaikai norėtų išvykti mokytis ar gyventi kitoje šalyje, nesupykčiau ir palaikyčiau šią mintį. Juk tai rodo žmogaus savarankiškumą, norą mokytis ir tobulėti. Tai vertinu kaip teigiamą bruožą. Tačiau kol kas vaikai yra maži ir tokių klausimų neužduoda. O jei paklaustų, kodėl mes gyvename Lietuvoje, o neišvykstame gyventi į kitą šalį, ko gero, atsakyčiau tą patį, ką atsakau ir sau – kad čia yra mūsų šaknys, seneliai, tėvai, namai, čia mes turime savo kalbą ir tradicijas, nes čia viskas yra sava.
Kalbant apie meilę savo šaliai, manau, kad labai svarbu ugdyti pilietiškumo jausmus nuo vaikystės. Pamenu, kaip gyvendama metus laiko Amerikoje, ilgėjausi Lietuvos... Tuomet viskas atrodė mūsų šalyje gražu, nuolatos aplankydavo nostalgiški jausmai. Manau, kad išvykusiems gyventi svetur kartais sukyla dar didesni patriotiški jausmai nei sunkmečiu viskuo nusivylusiems Lietuvos gyventojams. Tai yra natūralu, juk kai žmogus ko nors labai pasiilgsta, pamiršta visus trūkumus. Tačiau tikiu, kad jei vaikystėje nebūtų įgytas pilietiškumo, tradicijų suvokimas, vargu, ar išvis galėtume kalbėti apie meilę tėvynei.
Imandra Daukšienė, Austėjos mama, žurnalistė, žurnalo vaikams „Tipu Tapu“ redaktorė
Manau, kad tėvai, kurie myli savo vaiką, stengiasi atsakyti į visus jam rūpimus klausimus. O juk informacijos srautas per radiją, televiziją skatina vaikus suklusti ir paklausti: kas yra valstybė, kodėl mūsų prezidentė be karūnos, ką reiškia sausio įvykiai ir kur dabar tankai? Vaikų natūralūs klausimai – tai proga tėvams suteikti atsakymus į juos. Be to, kiekvienoje šeimoje tradicijos yra taip pat siejamos su tautiškumu, todėl vaikai jau nuo gimimo patenka į tautišką aplinką.
Ir namuose, ir ikimokyklinėse įstaigose pilietiškumą, mano manymu, geriausia ugdyti per kūrybą, žaidimą, stengiantis, kad tai nebūtų didaktinis primetamas dalykas. Reikia stengtis „dozuoti“ vaikų bukinimą per televiziją ir kuo didesnį dėmesį skirti mūsų gyvos tautinės kultūros propagavimui – skaitant vaikams tautiškus žurnalus, knygas, lankantis teatruose, koncertuose. Per prievartą į smegenis „įkalta“ Tautinė giesmė pilietiškumo ir meilės savam kraštui neišugdys. Deja, neteko girdėti, kad berniukai žaistų Žalgirio mūšį, o mergaitės – siūbuotų vaidilutes. Užsieninės barbės ir goblinai yra užkariavę daugumos vaikų smegenis.
Kalbant apie valstybines šventes, vasario 16-oji mūsų šeimoje prasideda Austėjos klausimu, kodėl nereikia eiti į darželį? Po trumpo pokalbio nutariama tą dieną paminėti aplankant teatrą, koncertą, renginius mieste. Tačiau ypatingo sureikšminimo – vėliavų, giesmių ar dirbtinio patoso – nėra. Valstybę, jos istoriją, iškovotą nepriklausomybę reikia gerbti ir mylėti kasdien, ne tik per jos šventes.
Komentarai