Vytautas Račickas

Stebuklingas rašiklis

      Antroji pamoka – rašymas. Labai gerai, kad rašymas. Ir šimtą kartų gerai, kad Antanas iš mokytojos Jūratės rašiklį pasiskolino.
Iš tikrųjų tas rašiklis niekuo neypatingas, tokį tikriausiai daug kas turi. Tačiau Antanui rodosi, kad vis dėlto kiek kitoks nei visi. Švelnus. Ir gal net šiltas. Labai šiltas. O rašant taip lengvai popieriaus paviršiumi slysta, kad užsimiršęs galėtum visą sąsiuvinį prirašyti. Nors, tiesą sakant, Antanas dar ne kažin koks rašytojas. Dar ne itin gerai jam sekasi raides sujungti ir tvarkingai į vieną pusę pakreipti. Oho! Rašyti – tai ne iš pistoleto pyškinti... Mokytoja Staselė jį kartais net subara – esą Antanas visai nesistengiąs, esą rašąs kaip vištos koja. O štai su šia, iš mokytojos Jūratės pasiskolinta, rašymo priemone Antanui net ir stengtis nereikia. Raidės gula ant popieriaus tokios lygios, tokios vienodai gražios – lyg kareiviai prezidentūros kieme. Tik vos vienur kitur mažesnis ar kiek didesnis tarpelis pasilieka.
Nejučia Antanas pradeda spėlioti, kiek kartų mokytoja Jūratė šį tušinuką buvo į rankas paėmusi. Kokius žodžius rašė? Kam? Pagyrimus ar pastabas? Greičiausiai pagyrimus. Juos rašyti kur kas maloniau. Bet kartais tenka ir pastabas. Ne, šis nuostabusis tušinukas bus gal vos tik kelias menkas pastabėles brūkštelėjęs. Ir visai nepiktas. Galima sakyti, net labai draugiškas. O pagyrimų – visą šimtą. Arba ir daugiau. Kur kas daugiau.
Kažin, ar kas nors bent viena akimi mato, kad Antanas mokytojos Jūratės tušinuku rašo? Nemato. Žinoma, kad nemato. Net Antano suolo draugas Juras, net jis nemato. Kur tau matys, kai į savąjį sąsiuvinį šitaip įsispitrijęs? Kai šitaip suolą užgulęs, liežuvį iškišęs ir dar prie viršutinės lūpos prispaudęs? Juras visuomet šitaip – vos tik pradės rašyti, liežuvis op – ir prilimpa prie viršutinės lūpos. Būtų kiek ilgesnis, gal ir į nosies šnervę įlįstų.
       Antanas tyčia, vos kelis žodžius parašęs, pastumia nuo savęs sąsiuvinį ir akimirką gėrisi ką tik ant popieriaus atsiradusiais žodžiais. Lyg ne jo, o kieno kito ranka viską būtų parašiusi. Paskui pradeda tuo nuostabiuoju rašikliu žaisti. Čikšt – įtraukia jo šerdelę į ryškiai mėlyną plastmasinį korpusą, po to čikšt – vėl iškiša. Daro taip po kiekvieno parašyto žodžio: čikšt – čikšt, čikšt – čikšt...
        Tačiau Juras taip visas į savo sąsiuvinį sulindęs, taip liežuvį prie lūpos prispaudęs, kad čikšėk nečikšėjęs. Nieko jis negirdi. Kaip tas tetervinas per sutuoktuvių metą. Juro tušinukas paprastų paprasčiausias. Juodas. Tiksliau, juodas jo galas. Juodas ir gerokai apkramtytas. Tik korpusas peršviečiamas. Trisdešimt centų toks kainuoja. Ne daugiau.
        Antanas ir vėl užgula savąjį sąsiuvinį, be jokio vargo parašo eilutę. O parašęs ir vėl: čikšt – čikšt, čikšt – čikšt... Jam nė į galvą, kad jaukioje pamokos tyloje tas „čikšt“ šimtą kartų garsiau skamba.
     – Antanai, nežaisk! – įspėja mokytoja Staselė. – Rašymo priemonė – ne žaislas! 
Na, va! Pagaliau! Dabar tai jau tikrai kas nors pamatys tą jo rašiklį. Bet kur tau! Vienas kitas vaikas subrazda, sąsiuvinį ar knygą pajudina, suolą pagirgždina, bet į Antano pusę niekas nei mirkt, nei žvilgt.
        Kaip gaila, ištaria mintyse Antanas, kad rytoj šią rašymo priemonę teks grąžinti ir rašyti savąja, kurią Antanas norėtų pavadinti nerašymo priemone. O gal ją pasilikti sau? Pasakyti mokytojai Jūratei, kad jos tušinukas netikėtai dingo, kad kažkas jį tikriausiai pasisavino ar kaip... O kas čia nuostabaus? Mokykloje ne tokie daiktai kartais dingsta – šalikai, kepurės...
        Šitaip bemąstydamas jis vėl, tik šįkart visai to nenorėdamas – čikšt – čikšt... Ir pajunta, kaip mėlynskvernis tušinukas – šventa mokytojos Jūratės nuosavybė, slysta iš jo rankų. Ne, ne slysta, o mokytoja Staselė pamažu jį traukia. Pamažu, bet gana greitai. Antanas nė sumirksėti nespėja, ir rašiklis atsiduria mokytojos rankoje.
      – Štai šitaip, – sako mokytoja Staselė. – Daugiau nečikšėsi...
Ir ant Antano sąsiuvinio padeda savąjį tušinuką. Ne tušinuką, o tikrą nusmurgėlį.
     – Va, – bando šypsotis mokytoja Staselė, – jeigu dar nebaigei rašyti, tai manuoju užbaigsi.
Antanas savo akimis netiki. Buvo jo rankoje tušinukas – ir tušinuko nėra. Kaipgi šitaip apsižioplino ir atidavė? Juk reikėjo tik ranką po suolu pakišti. Reikėjo...
       Ne, šituo nusususiu nusmurgėliu Antanas nerašys. Nė vienu pirštu prie jo neprisilies. Ir apskritai – galimas daiktas, kad į šitą mokyklą daugiau kojos nekels. Kam jam tokia mokykla, kurioje mokytojos iš vaikų rašymo priemones atiminėja? Be to... Antanas girdėjo, kad čigonų vaikai visai nesimoko. Ir nieko. Gyvena. Nenumiršta.
Antanas nusuka savo akis į sieną. Į mokytoją Staselę nežiūri. Daugiau niekada nežiūrės. Tačiau ji vėl prieina ir draugiškai sako:
     – Na, nepyk, Antanai... Matau, kad mano tušinuku rašyti visai nenusiteikęs. Grąžinu tavąjį... Tik labai prašau – nežaisk! Juk tu, Antanai, geras vaikas...
      Negeras, tyliai sau sako Antanas. O jeigu ir buvau geras, toks nebebūsiu.
   – Ar būsi geras, Antanai? – tarsi atspėjusi vaiko mintis, klausia mokytoja.
   – Nebūsiu.
   – Betgi tu jau esi geras. Daug kartų buvai.
   – Nebebūsiu. Pasikeisiu.
     Mokytoja Staselė padeda ant suolo Antano rašiklį, pasiima savąjį ir tyliai nueina.
Antanas net nesujuda. Tik tada, kai pajunta, kad jo suolo draugas Juras įtraukė į burną liežuvį ir akimis įsismeigė į pagrindiniu šių įvykių herojumi tapusį tušinuką, Antanas staiga atsigręžia, sugriebia jį ir slepia švarkelio kišenėje.
-  Parodyk gi... – suniurzgia Juras, tačiau Antanas tyli. Reikėjo žiūrėti, kai laikas buvo, o dabar – šaukštai po pietų!

Komentarai