Žaliašvarkio Sprinknučio laimė

Už tolimo žalio miško savo patalą klojosi saulė. Vos tik Mėgulio nulapsėjo paskutinis spinduliukas ir žvilgančios rasos ašarėlės pakibo ant žaliųjų žolynų, iš šilto guolio pašoko Sprinknutis ir ėmė styguoti smuikelį. O kai sustygavo, užsivilko žaliąjį švarkelį ir tyliais žingsneliais išėjo į didelę žalią pievą. Paspaudęs smuikelį po smakru, brūkštelėjo stryku, ir nuplaukė, nulingavo, nubangavo po žalią pievą žalia smuiko rauda. Sprinknutis griežė savo stebuklingą žalią sapną, kurį per dieną sapnavo, -- apie tolimus žalius miškus, žalius rugių laukus, žalius aukštus žolynus, nerimastingai mirksinčias žalias žvaigždes, žalius takus, kuriais niekada nevaikščiojo, žalias marias, kuriomis niekada neplaukiojo... Uodai liovėsi čiulkinį grūdę, kiveržės varlės nustojo kvarksėjusios, vėjas prikando apatinę lūpą ir valandėlę sukluso, apuokas uokse dar labiau išsprogino akis, trokšdamas pamatyti tą dieviškąjį smuikininką, tą Žaliąjį Žalioką Sprinknutį, grįžiką, kuriam lygaus nė su žiburiu nerasi visame pasaulyje.

Griežė Sprinknutis viską pamiršęs, žalius ūselius suglaudęs, išdidžiai atsilošęs, pats apsvaigęs nuo saldaus griežimo ir nematė visai šalia sužibusios mažos skaisčios ugnelės. Ji švietė, mirksėjo, žibėjo, kažką meilaus bylojo, kalbinte kalbino, gal net saldžius žodžius sakė – nieko Sprinknutis nematė ir negirdėjo. Jis gyveno savo žaliame pasaulyje, tirpte ištirpęs žalioje muzikoje, žalios pievos laimėje ir skubėjo išgriežti viską, ką sapnavo ir ką jautė, ką dar sapnuos ir dar pajaus, nes puikiai žinojo, kad su pirmuoju saulės spinduliu baigsis jo žalioji laimė...

Komentarai

Atgal