Saulės takas

Baigėsi mokslo metai, ir Paškonis tretiems metams pasiliko šeštoje klasėje. Niekam netiko Paškonis. Jo buvę klasės draugai, dabartiniai aštuntokai, nenorėjo su juo draugauti, nes Paškonis jiems buvo per daug kvailas, o būsimiesiems šeštokams jis buvo per daug didelis. Mokytojai sakydavo, kad turi ant pečių galvą Paškonis, bet ta galva visai tuščia, nes didelis tinginys esąs Paškonis.
Taigi, prasidėjo vasaros atostogos, mokiniai išsiskirstė po stovyklas, vieni skautų, kiti ateitininkų, dar kiti išplaukė baidarėmis Lietuvos upėmis, o Paškonis liko vienas.
- Tai nieko... – nusprendė. – Apsieisiu be tų skautų ir turistų. Pats sau vienas pabūsiu turistu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Iškaulino iš mamos šimtą litų, prižadėjo būti geras, kitais metais gerai mokytis ir išvažiavo Paškonis į Palangą. Nors visi sakė, kad jo galvelė tuščia, ne toks jau kvailas buvo Paškonis. Bilieto kelionei jis nepirko, tik susistabdė pakeleivingą sunkvežimį, paverkšleno vairuotojui, kad atsiliko nuo autobuso, kuris nusivežė jo kuprinę su daiktais ir pinigais. Pagailo vairuotojui Paškonio, priėmė jį šalia savęs į kabiną, ir po dviejų valandų Paškonis jau buvo Palangoje.
Užvalgė Paškonis J.Basanavičiaus prospekto kioskelyje bulvių traškučių, atsigėrė limonado ir nusprendė eiti prie jūros pasižiūrėti saulėlydžio, nes artėjo vakaras. Paplūdimyje išsibarstę dar vienas kitas nuogalius, bet daugiausia žmonės po du, po tris vaikšto, laukia saulėlydžio. Dangus tyras, saulė dar aukštokai, tačiau nuo pat kranto iki horizonto jau nusidriekė auksinis saulės takas. Atsisėdo Paškonis ant suoliuko šalia tokio keisto lieso senučiuko ilga išsidraikiusia barzda, atsiduso ir įsistebeilijo į tolyje tirpstantį saulės taką. Ilgas, ilgas takas, ko gero iki pat Švedijos. Kad kitoje jūros pusėje yra kažkokia Švedija, Paškonis buvo girdėjęs.
„Va, kad tai būtų tikras takas, kuriuo galėtum vaikščioti neskęsdamas... – pagalvojo. – Nužygiuoji sau puskilometrį, atsigręži, o krantas jau vos matyti. Pavaikštai ant bangų kaip koks šventas Jonas, ir grįžti atgal...“
- Norėtum? – staiga šalia pasigirdo toks girgždantis balsas. – Vaikščioti saulės taku ar norėtum?
Atsigręžė Paškonis į šalia sėdintį seneliuką. Veidas virš barzdos išdžiūvęs ir susiraukšlėjęs, kreivos gudrios akutės tarsi juokiasi. Iš kur jis žino, apie ką aš galvoju? Gal tai burtininkas kažkoks?
- Na, įdomu būtų, - Paškonis neišsigando burtininko. – Vaikštai sau virš bangų kaip šventas Jonas... Įdomu būtų... Bet taip būna tik pasakose.
- Nebūtinai tik pasakose. Kartais pasakose rašoma apie tikrus dalykus. Tai ar norėtum?
- Vaikščioti saulės taku? Aišku, kad norėčiau. Bet ar galima tai padaryti?
- Viską galima padaryti, - gudriai pro žilus ūsus šypsojosi seneliukas. – Bet tik ant saulės tako. Nė žingsnio į šoną. Tik gerai prieš tai pagalvok, kad paskui nereiktų gailėtis. Juk nešioji galvą ant pečių... Kad nereiktų gailėtis...
Visi apie tą galvą ant pečių... širdyje supyko Paškonis. Na, nešioju tą galvą... nešioju.
- Ab-ra-ka-da-bra... – liesais piršteliais sugniaužė savo žilą barzdą seneliukas. – Eini meini tyki taki, orbi šmorbi šmyki šmaki. Na, eik prie kranto ir drąsiai lipk ant saulės tako. Tik nenueik toli, nes tada teks gailėtis. Matau, kad ta tavo galva ant pečių nelabai...
Visai supyko Paškonis. Ko visiems užkliūna ta mano galva. Bet nieko nepasakė, pakilo nuo suoliuko ir priėjo prie kranto. Maža bangelė lyžtelėjo jo batą. Atsargiai žengė Paškonis ant saulės tako... neskęsta. Dar vieną žingsnį, po to dar vieną ... neskęsta. Neapgavo seneliukas. Tikras burtininkas. Ir viską aplink užmiršęs, kaip koks šventas Jonas, nužygiavo Paškonis saulės taku tolyn nuo kranto.
Žygiuoja Paškonis link besileidžiančios saulės, o širdis iš džiaugsmo dainuoja. Nuėjo penkiasdešimt metrų, paskui dar penkiasdešimt... nė vienas besimaudantis taip toli nebuvo atsidūręs. Bet saulė jau prie laidos, reikia grįžti, kol nenusileido.
Pasigręžė atgal, o temstantis krantas vos matyti. Poilsiautojai ant kranto kaip maži juodi taškeliai. Ir staiga krūptelėjo Paškonis. Ogi saulės tako į krantą... ogi nėra jokio saulės tako į krantą! Pasigręžė link Švedijos – puikiausias saulės takas driekiasi iki horizonto. Pasigręžė į Lietuvos pusę – jokio saulės tako. Tik laižo jo apavą žalsvos jūros bangos.
Pabandė žengti, ir prasmego tose bangose Paškonis. Kur ten sieksi dugną, kai nuėjai daugiau nei šimtą metrų... Burbuliuoja Paškonis rėkia – geelbėkit, skęstu, geelbėkit... mirštu!!!
Jo laimei, pro šalį vandens motociklu skriejo jaunuolis, pastebėjo besimurkdantį bangose Paškonį, priplaukė, ištiesė ranką.
- Na, lipk ant motociklo. Koks perkūnas tave tiek toli nunešė? Juk būtum priburbuliavęs...
Atsisėdo visas varvėdamas ant motociklo Paškonis, vos atgauna kvapą. Pasižiūrėjo tolyn, saulė jau visai prie laidos, nuo vandens motociklo iki horizonto tebesidriekia temstančioje jūroje saulės takas, dar ryškesnis, nei anksčiau. Pažvelgė į krantą – jokio saulės tako.
- Koks dar tau saulės takas į krantą... – nusišaipė vandens motociklininkas. – Nešnekėk nesąmonių... Galvą reikia nešioti ant pečių.
Tai ir visa istorija apie Paškonį. O jūs, vaikai, ar suprantate, kodėl į Švediją driekėsi saulės takas, o į Lietuvos pusę tokio tako nebuvo?

Piešė Alfreda Steponavičienė

Komentarai

Atgal