Žiogas gieda kitaip negu paukštis

Sulapojo medžiai ir žolės,
Kur pažvelgsi – be galo žalia.
Paukštis čiulba gražiai išsižiojęs –
Susičiaupęs negali.

O žolynas kaip miškas aukštas,
Ten rudi vabalai šmėžuoja.
Žiogas čirpia tą patį, ką paukštis,
Tik tai daro neišsižiojęs.

Jis, norėdamas pasakyti,
Kad – rasa, kad – mėnulis geltonas,
Vieną antsparnį trina į kitą,
Ir skamba žvaigždėtas klonis.