Pirmoji drugelio diena

Vieną gražų saulėtą rytą drugelis atmerkė akeles. Jis pamatė baltą ramunės žiedą, ant kurio tupėjo, ir didžiulę melsvą erdvę aplinkui. Ta erdvė jam buvo dar nepažįstama ir bauginanti. Drugelis susigūžė ir užsimerkė. Bet paskui vėl nedrąsiai atsimerkė ir įsižiūrėjo į melsvą tolį. Nudžiugo pamatęs, kad aplinkui - puiki žalia pieva su šimtais nuostabiausių gėlių žiedų, o virš jos - gilus mėlynas dangus su baltais debesėliais. Drugeliui čia patiko ir jis pagalvojo, kad būtų gerai pamatyti, kas ir kaip toje pievoje vyksta. Suplasnojęs sparneliais jis pakilo ir nuskrido prie kito žiedo, paskui - dar prie kito. Ir taip skraidydama jis susidūrė su boružėle. Boružėlė irgi skrido džiaugdamasi gražia dienele ir dairėsi aplinkui - gal ką įdomaus pamatys? Drugelis dar nežinojo, kad yra ir kitokių padarėlių nei jis, tad, ją pamatęs, pasakė:
- Laba diena, drugeli! Kodėl tu toks mažutis ir sparneliai tavo tokie raudoni su taškučiais?
Boružėlė nustebo dėl tokio pasisveikino ir atsakė:
- Mažyli, matau, kad tu dar nepažįsti pasaulio. Aš tikrai ne drugelis, aš boružėlė - vabalėlis, mane dar vadina Dievo karvute. O drugelių šioje pievoje dar ne vieną sutiksi.
Ir boružėlė nuskrido. Drugelis žvelgė jai pavymui ir mąstė, kad yra, pasirodo, ir kitokių nei jis. Pasiruošęs naujam susitikimui, jis nuplasnojo tolyn. Pakilęs aukščiau, staiga pamatė kregždutę, nardančią ore ir besivaikančią museles. Draugelis ir su ja pasisveikino:
- Laba diena, drugeli! Kodėl tu toks didelis, o sparneliai tavo tokie juodi ir aštrūs?
Kregždutė nustebo dėl tokio pasisveikinimo ir atsakė:
- Mažyli, matau, kad dar nepažįsti pasaulio. Aš tikrai ne drugelis, o kregždutė - toks paukštelis, mane dar Dangaus žirklutėmis vadina. O drugelių šioje pievoje dar ne vieną sutiksi.
Ir kregždutė nuskrido. Drugelis, lydėdamas ją žvilgsniu, mąstė, kad ir vėl apsiriko. Jam pasidarė liūdna, kad nesutinka į save panašių, kad yra toks vienas visoje pievoje. Tokį susimasčiusį jį ir pamatė skrisdama pro šalį medų renkanti bitutė, Ji pasveikino drugelį:
- Laba diena, drugeli! Ko toks liūdnas? Ar tau šita šveisi dienelė nemiela? Ar draugų pasiilgai?
Drugelis, jai atsakydamas, pasidomėjo:
- Kas tu tokia? Turbūt ne drugelis? Man liūdna, kad toks esu vienas ir nesutinku į save panašių...
- Aš tikrai ne drugelis, - atsakė bitutė. - Esu bitutė, renku medų. O drugeliai - tikri tinginiai. Jie dabar tupi ant seno kelmo ir klausosi žiogelio smuikelio melodijų. Skrisk link to berželio ir juos rasi. Tada nebus tau liūdna.

Drugelis apsidžiaugė, kad pagaliau pamatys kitus drugelius, padėkojo bitutei ir net neužpykęs, kad jo draugus tinginiais pavadino, nuskrido bitutės nurodyto berželio link. Artėdamas prie senojo kelmo jis išgirdo nuostabią smuiko melodiją. Virš pievos sklandė stebuklingi muzikos garsai. Drugelis pamatė ant kelmo smuikeliu grojantį žiogelį, o aplinkui - eilėmis sutūpusius drugelius, museles, vabalėlius, kurie sužavėti klausėsi kerinčių garsų. Neužilgo žiogelis baigė savo koncertą ir nusilenkė Visi džiaugsmingai jam plojo. Paskui drugeliai pamatė savo naująjį draugą. Jie apspito drugelį ir sveikindamiesi kalbėjo jam:
- Koks tu gražus, mūsų drauge, kokie puikūs tavo sparneliai, koks spalvingas jų piešinukas!
Drugelis pasijuto labai laimingas - dar niekas jam nebuvo sakęs tokių gražių žodžių, dar niekas juo taip nesižavėjo. Jis stengėsi apkabinti kiekvieną savo draugą ir taip pat pasakyti ką nors gero... Paskui visi kartu skraidė virš pievos ir savo naujam bičiuliui rodė gražiausius jos kampelius: upelį, aguonėlių kupstą, žemuogių salelę. Drugelis svaigo nuo pasakiškos aplinkos ir jam net galvelė sukosi – pasijuto pavargęs... O čia ir vakaras atėjo. Saulutė leidosi už miško, nurausvindama sutemas. Drugeliai sutūpė po lapeliais ir užmigo. Rytoj jų laukė nauja dienelė, tad mūsų drugelis, prieš nugrimzdamas į sapną, dar suspėjo pasvajoti, kaip vėl sužinos dar daug naujų dalykų. Jis tikėjosi, kad visos naujienos bus tik geros...

Piešė Vera Vasiljeva

Komentarai

Atgal