Martynas Paulauskas

Nykštukas ir bitės

- Ar nori, kad papasakočiau kitą istoriją apie Nykštuką? – klausia manęs Martynas.
- O apie ką ji bus? – susidomiu.
- Apie Nykštuką ir kaimyno bites, - atsako Martynas.
- Ar apie tas, kurios gyvena aviliuose už tvoros?
- Taip, apie tas pačias... ir Nykštuką, - pataiso mane Martynas.
- Įdėmiai klausau, - sakau sėsdamas ant jo lovos galo.
Taigi, vieną naktį kai visi žmonės ir kai kurie žaislai miegojo, Nykštukas nusprendė nustebinti Martyną. Sumanė jis pats vienas nueiti į kaimynų sodą, kuriame puikavosi gal dvidešimt baltų bičių avilių, ir parnešti namo ąsotėlį medaus. Nykštukas pasiėmė nuo stalo indą, tyliai atsidarė duris ir išėjo į kiemą. Lauke švietė mėnuo ir mirguliavo daug žvaigždžių. Nykštukas nužingsniavo prie tvoros ir pabandė per ją perlipti. Tvora buvo daug kartų už jį patį didesnė, tad pirmą kartą jis nukrito. Nukrito ir antrą bei trečią kartą, kol suprato, kad nykštukai pakankamai maži ir gali pralįsti pro tvoros tarpą.
Atsidūręs kaimynų kieme, Nykštukas nudrožė tiesiai prie pirmo avilio. Buvo labai tylu, ir visos bitės kietai miegojo. Budėjo tik vienas sargyboje paliktas bitinas. Pamatęs Nykštuką, jis labai sunerimo.
- Bzzzzz, - sudūzgė bitinas, ir visas avilys staiga prabudo.
- BZZZZZZZ! - sudūzgė visos nubudę bitės. – Kas čia drumsčia mums ramybę?
- Tai aš, Nykštukas, - atsakė Nykštukas. – Norėčiau gauti ąsotėlį medaus Martynui.
- O kas mums už tai? – paklausė sargybinis bitinas.
- Galiu atnešti iš namų obuolį, - abejodamas tarė Nykštukas.
- Mūsų sode pilna obuolių ir tavo obuolio mums nereikia.
- O ko jūs norėtumėt?
- Jeigu padainuotum mums lopšinę, kad visas avilys vėl užmigtų, galėtum pasisemti ąsotėlį medaus, - atsakė bitinas.
- Kad aš nemoku lopšinės žodžių, - nusiminė Nykštukas.
- Tai sukurk juos, - piktai atrėžė pikčiurna sargybinis.
Nykštukas atsisėdo ant akmens ir ėmė kurti.

Ko jūs bitės taip įniršę,
Gal prarijot piktą širšę?
Gal kokia raiba kamanė
Jūsų medų vogt sumanė?

Už gardaus medaus ąsotį
Eikite ramiai miegoti,
Nes Nykštukas, jūsų draugas,
Bičių saldų medų saugos.

Kol Nykštukas kūrė lopšinės žodžius, visos bitės ėmė ir užmigo. Ėmė knarkti ir sargyboje paliktas bitinas.
- Turbūt mano lopšinė joms labai patiko, - pamanė Nykštukas.
Tada jis prisipylė ąsotėlį medaus, palinkėjo bitėms saldžių sapnų ir parėjo namo. Padėjęs ąsotėlį atgal ant stalo, Nykštukas atsigulė šalia Martyno ir užmigo. Jis sapnavo, kaip ryte Martynas apsidžiaugs, radęs medaus ąsotį. Gal tada jis patikės, kad žaislai naktį prabunda?
Ir iš tiesų, nuo gardaus medaus kvapo prabudo Martyno meškinas Švelnutis. Jo vardas buvo Švelnutis, nes jis buvo labai didelis, minkštas ir švelnus. Kai Martynas paimdavo jį už letenos ir vesdavo pasivaikščioti po kambarį, Švelnučio ausys siekė jam juosmenį.
- Kvepia medumi, - pagalvojo Švelnutis. – Ir kažkoks ąsotėlis stovi ant stalo.
Nulipęs nuo kėdės jis nuėjo apžiūrėti indo. Ąsotėlis buvo sklidinas šviežio bičių medaus.
- Jei paragaučiau truputį medaus, - toliau manė Švelnutis, - niekam nieko blogo neatsitiktų.
Taip ir jis padarė. Iš pradžių palaižė medų, po to dar sykį palaižė, o dar po to užsivertė ąsotį ant nosies ir išgėrė viską iki dugno. Švelnučiui pasidarė taip saldu ir sotu, kad užlipęs atgal ant kėdės jis vėl kietai užmigo. Nuo jo, kaip nuo bičių avilio kvepėjo medumi.
Kitą rytą Martynas pabudo ir pamatė ant stalo tuščią ąsotėlį.
- Iš kur jis čia atsirado? – pagalvojo pats sau.
Po to kaip visuomet Martynas atsikėlė pasisveikinti su savo žaislais. Ryte jie visi kietai miegojo. Tik ant Švelnučio nosies iš kažkur atklydęs sėdėjo didelis bitinas ir tyliai dūzgė. Martynui pasirodė, kad jis stovi sargyboje ir kažką tai saugo...
 

Komentarai