„Į mokyklą atėjo visa karta vaikų, kurie gyvena virtualioje erdvėje. Nežinome, kaip su tokiais vaikais dirbti. Priklausomybių centras pagrindinę pagalbą teikia, bet visa bėda, kad šios problemos nepripažįsta šeima. Paprastai tėvai, nupirkę vaikui kompiuterį, labai džiaugiasi: vaikas užsiėmęs, gauna žinių, o mes žinome, ką jis veikia. Tai geriau negu jis trintųsi gatvėje, – sakė Vilniaus Sietuvos vidurinės mokyklos direktorės pavaduotoja Neringa Čiukšienė. – Vaikas į mokyklą ateina ką tik atsitraukęs nuo kompiuterio, ir nesupranta realybės: jis neturi įgūdžių būti ne virtualioje erdvėje su savo jausmais, emociniu vidumi, nemoka sėdėti suole, negali girdėti mokytojo. Ten, matyt, yra stipresnis emocinis poveikis.“